Mindaugas ir Kristina

  Sveiki gyvi! Kaip yra? Kaip reikalai, a? Senai matyti ir girdėti! Pasiilgom mes jūsų. Matot, mes čia smagiai gyvename, tad neatrandu laiko „pabloginti“. Dabar, turiu minutėlę laisvo laiko, kol Kristinėlė, mieloji mano žmonelė, ruošia skanią vakarienę iš ryklienos.

  Nuo ryto geram pusdieniui susiruošėme pažvejoti Airijos jūroje arba tiksliau Howth pakrantėse. Kristina jau buvo patyrusi šiuose vandenyse, bet vis tiek turėjome siurprizą – neveltui penktadienis ir dar 13-a! Didelės bangos plius nedidukas laivelis plius mėgėjai, mes, žvejai lygu baimės pilnos (šlapios) kelnės ir jūrligė.

  Nesismulkinęs, dėstau įdomiausius įvykius. Pirmas sustojimas ir Povilas pagauna pats pirmas pirmąją žuvį pravarde makarelė arba, lietuviškai kalbant, skumbrę. Toliau sekė Juozas su full house (keturios skumbrės ant visų keturių galimų kabliukų). Toliau sekė Alius ir visi kiti.

  Kibo labai prastai, tad patraukėme gaudyt dygliaryklių, o kol plaukėme surengėme trumpą fotosesiją:

 

 

  Ir štai rykliai jau mūsų rankose!

  Pamenat, minėjau jūrligę, tad nuotraukoje viršuje po dešine matosi jos auka – Povilas. Kur jis? O gi šiltai guli po striukėm ant suoliuko. Vargšas vaikis. Sakėm, kad dabar jau oficialiai žino, ką reiškia sunkios pagirios Visa laimė, kad vos tik kojos paliečia stabilią žemę, jūrligė išgaruoja akimirksniu ir lyg nieko nebūtų buvę.

  Mano žmonelė yra padūkusi ir mėgstanti pašėlti, tad grįžtant atgalios, prisiminusi vieną epizodą iš filmo Titanikas, nusikarioblino į laivo priekį. Alius, vargšas, palaikė jai kompaniją. Vargšas todėl, kad teko jam skolinti kelnes, kai grįžom namo, nes abudu gavo nerealią bangą beplaukiant ir liko pusiau šlapi

 

  Gerai, turiu lėkti, vakarienė jau jau beveik paruošta

  Po smagios viešnagės Florencijoje nudardėjome su traukiniu į visame pasaulyje žinomo pasvirusio bokšto miestą – Piza. Atvykome pirmadienį, susiradome labai smagų viešbutį ir patraukėme įžymiojo pasvirusio bokšto link. Iki jo tik koks vienas kilometras, tad iš esmės prie pat. Visa Piza yra itin nedidukas miestelis.

  Nusipirkome bilietus į Pizos bokštą ir liko koks pusvalandis iki turo pradžios, kai Kristinai vaisai atsilupo naujų basučių padai. Mes – linksmi žmonės, tad nenuliūdom, nors Mentos saldainių ir neturėjom, ir nekantriai laukėm, kada įžengsim į Tą bokštą ir pasimėgausime nuostabiu saulėlydžiu.

  Iš bokšto matosi didelė bazilika (bažnyčia) pavadinimu, Camposanto Monumentale, baptisterija ir katedros aikštė:

  Gerą pusvalandį pasivaikščioję ir pasigrožėję vienu iš įžymiausių ir unikaliausių bokštų pasaulyje, nupėdinom apsižvalgyti aplink katedros aikštę:

 

  Saulėlydis prasidėjo, kaip matot, ir mes patraukėme upės link pasigrožėti nuostabiu saulėlydžiu ir skaniai pavakarieniauti ant kranto:

 

 

  Sekanti diena buvo dar karštesnė ir, manyčiau, pati karščiausia iš visų buvusių. Nupėdinom dar kartelį prie katedros. Pasideginome ant saulutės. Pasivaikščiojom po miestą tai šen, tai ten, užsukome į botanikos universiteto sodą, kur radome nuostabią juodą katę, sekiojančia visur visur paskui mus. Užkandome nežinomame parkelyje ir po kelerių valandų sėdome į autobusą ir tiesiai į oro uostą:

 

 

  Skrydis buvo pasakiškas, nes dangus giedras giedrutėlis ir labai šaunių vaizdelių prisižiūrėjome, bei pasivaišinome mokamomis lėktuvo įgulos siūlomomis gėrybėmis:

 

  Lygiai prieš savaitę abu turėjome laisvadienį ir vykdėme Kristinos planą – piknikas ir pasideginimas Dublino paplūdimyje. Diena graži. Saulė spigina, soliariumų salonai eina į becą Sėdome ant dviračių ir patraukėme pakrantės keliuku į Bulio salą.

  Pajūrio įlanka prasideda visai netoliese mūsų namų, tad vos kiek pamynę pedalus išvydome didžiulius dūmus. Pirma mintis šovusi į galvą buvo, jog kažkas dega, bet arčiau privažiavus pamatėme, kad tai migla, kylanti iš įlankos. Kristina iš kart prisiminė skaitytą Stiveno Kingo fantastinį romaną „Migla“ (angl. The Mist). Pagal šią knygą 2007 metais buvo išleistas filmas tuo pačiu pavadinimu.

  Aš filmą jau pumpuoju, knygą bandysiu rasti pirkti Lietuvoje, o jūs geriau jau patys užmeskite akį į visą šitą anomaliją:

  Mieste rūko nei per plauką nesimato, o čia saulės atvirkščiai – saulės nulis. Bet, saulės nebuvimas nuotaikos nesugadino ir mes smagiai įsitaisėme kiek toliau už kopų, kad vėjas neužpūstų, ant žolytės:

 

  Kad ir saulės buvo nulis, nes migla viską užgožė, bet jau vakare jautėm, kad labai gerai įdegėm. Sekančia dieną darbe atrodžiau lyg ką tik išvirtas vėžys, o dabar, jau baigia nusilupti oda nuo kaktos ir nosies. Va, kiek įdegėm per tą rūką

  Čia dar keletas nuotraukyčių iš kelionės atgal namo:

 

  Pabaigai mūsų, taip mėgstamas, reportažas:

  Atostoginis maratonas tęsiasi. Susipakavę ir papusryčiavę nužygiavom į šalia esančią traukinių ir autobusų stotį Termini. Planas buvo išsinuomoti automobilį vienai dienai ir su juo nusigauti pakrantės keliu (žalia linija) iki Florencijos. Tačiau, kaip jau rašiau pirmoje dalyje, važiavome traukiniu (mėlyna linija).

(Jei kas dar nepastebėjo, ar nežino, tai kiekviena nuotrauka yra su aprašymu, tereikia užvesti kursorių ir palaikyti sekundėlę)

  Florencijoje nutiko vienas baisus dalykas iš dviejų galimų. Pirma, vos nenutrenkė Smart For Two ir antra, apsistojome košmariškame dviejų žvaigždučių viešbutėlyje, o gal, tiksliau, pensionate (buvo užrašas „Pensione“). Buvo tikrai baisiai prastai. Mes turėjom planą B ir ten grįždavom tik vėlai naktį ir nusitašę. Ryte nešdavom kudašių kuo greičiau į miestą. Tad to baisumo daug ir neteko išgyventi. Ten ne dvi žvaigždutės, o minus dvi…

  Florencijoje buvo ir šiai dienai vis dar tebėra apsistojęs mano buvęs bendradarbis Šonas (angl. Sean), kuris metė darbą koledže, kuriame aš ir jis dirbome, ir išlėkė gyventi ir mokytis italų kalbos Florencijoje. Tad su juo jau viskas buvo suplanuota. Susitikom tą pačią dieną ir taip kasdien. Praturtino mūsų viešnagę daugiau, nei bažnyčių ir statulų aplankymais.

  

  Florencija yra ganėtinai maža, tad visur pėsčiom galima apkeliauti per keletą dienų. Pradžioje aplankėm miesto centre esančias didžiausias įžymybes: Duomo (Florencijos katedra su įžymiuoju kupolu, 463 laipteliai iki viršaus), Giotto’s Campanile (Giotto varpinė 414 laipteliai iki viršaus), Palazzo Pitti (gyveno visos Florencijos valdytojo šeima), Ponte Vecchio (tiltas, ant kurio pastatyti namai) ir dar keletą centrinių aikščių. Vienoje iš jų buvo labai tiksli Dovido statulos kopija. Štai foto reportažas:

  Daugiau yra prifilmuota, teks palaukti, kol sukursiu filmuką. Žemiau nuotraukos iš Giotto varpinės (bokšto). po kelių dienų užsukome ir į patį Duomo kupolo viršų.

 

  O dabar vaizdelis (pagreitintas), kaip lipome žemyn 414 laiptelių:

 

  Čia buvo pateiktos nuotraukos iš kelių dienų. Vieną vakarą nuėjome į Mikelandželo aikštę. Labai nereali vietelė. Viskas matosi, nes ji yra šalia miesto ir ant kalvos. Nuėjome ten jau saulei leidžiantis. Pasigrožėjome saulėlydžiu, paklaidžiojom aplinkui. Radom ant pačios kalvos viršūnės bažnyčią. Gėrėm šampaną iki kol atėjo kunigas ir paprašė išeiti, nes jau rakino vartus. Tiksliau vartus jau buvo užrakinęs, tik pasakė, kad išeiti teks pro šoninius vartelius. Vuoreva… Štai, kaip atrodė toji bažnyčia – vienuolynas ir naktinė Florencija:

 

 

 

  Didelį kupolą su gretimais kyšančiu bokštu jau turėtumėte atpažinti, tai Duomo ir Giotto’s Campanile (Giotto varpinė):

 

  Paskutinėje nuotraukoje matosi, taip pat minėtas, Ponte Vecchio tiltas su namais ant jo:

 

  Turiu tokį pažįstamą italą. Prieš važiuodami į Italiją visko išsiklausinėjome ir prisirinkome patarimų. Vienas iš patarimų buvo užsisakyti vietinį Florencijos kepsnį pavadinimu fiorentina (angl. T-bone steak) ir valgyti užgeriant vienu skaniausiu itališku vynu Chianti. Beje, šis steikas yra vienas mėsos gabalas su kaulu ir sveria nuo 1 kg iki 1 kg ir 200 g. Pirmą dieną užsisakiau tik porciją vienam žmogui, tačiau apšilęs padus po kelių dienų griebiau visą 1200 gramų! Skanumėlis nerealus, kaip ir kaina – €50. Gaila, bet nuotraukoje nesimato jo didumo, tačiau šalia pridedu nuotrauką, kad susidarytumėte tikrą įspūdį:

 

  Jei kalbėti apie kainas, tai Florencija yra itin brangus miestas. Pizoje bei net Romoje viskas buvo kur kas pigiau. Naktį centre už tris 0,33 l talpos buteliukus sumokėjau €10,50. Kur atokiau paėjus į mažytę parduotuvę 0,66 l butelis kainuoja €1,80.

  Užsukome ir į Da Vinčio muziejų. Įdomus tuo, kad ten sukonstruoti jo išradimai pradedant nuo guolių iki skraidymo mašinos. Apie šį muziejų plačiau bus atskirame įraše, kur pateiksiu vien tik filmuotą medžiagą, beje, 1080p raiška!

  Jei nepastebėjote, tai Italijos miestuose labai daug aikščių. Vienose pastatyti obeliskai, kitose – fontanai su su vairiausiomis skulptūromis ir trečiose ir tas, ir tas. Tad vienoje iš centrinių Florencijos aikščių vieną popietę radom kažkokį stendą, sumažintą Florencijos miesto maketą iš žalvario. Priėję arčiau labai nustebom, nes tas maketas – aklųjų žemėlapis! Trečiojoje nuotraukoje galite įžiūrėti Brailio raštą esantį ant gatvių, ant namo stogų, upės.

 

  Pirmadienį iš ryto, prieš išvažiuodami į Pizą, atsistojome į eilę, vedančią į Duomo kupolo viršūnę, beje, kupolas yra dvigubas. Užsikabarojom 463 laiptelius ir vaizdelis nerealus:

 

 

  Atkreipkite dėmesį į freskas ant Duomo kupolo lubų. Freska vadinasi „Paskutinioji teismo diena“. Nupiešta nuo dangaus iki pragaro. Viršuje dangus, per vidurį žemė ir apačioje pragaras. Nerealios freskos!

 

  … ir nulipom 463 laiptelius žemyn. Pagreitintas video apie visa tai:

 

  Pabaigai dar keletas nuotraukų:

  

  Bendram įspūdžiui apie Florenciją pakaks. Dar yra keletas įdomybių iš Italijos (bendrai) ir iš čia, Florencijos, bet apie tai parašysiu po mėnesiuko kito.

  Trečią dieną sėdom vėl į apžvalginį autobusą ir išlipdavom įdomiausiose lankytinose vietose. Štai mūsų autobusas:

 

  Kadangi praėjusią dieną apvažiavom visą kelionės maršrutą su tuo autobusu, tai žinojome, kas mūsų laukia ir išlipom tik kiečiausiuose vietose, nes laikas spaudė. Viena iš „turi pamatyti“ vietų buvo Koliziejus. Pažįstamas italas buvo įspėjęs ir pataręs, kas laukia ir ko pasisaugoti Italijoje. Priėjus prie Koliziejaus prisistatė vietiniai apsirengę senovės romėnais ir pagriebę foto kamerą pastatė ant pakylos ir surengė smagią foto sesiją. Jai pasibaigus pareiškė:

  – Prašom susimokėti €20, asmeniui €10.

  Baigėsi tuo, kad daviau €10, būčiau davęs tik €5, bet smulkiau nei €10 neturėjau. Plėšikai ir apgavikai!

  Žemiau matote atkurtas sėdimas vietas, kur sėdėdavo imperatoriai ir kiti svarbūs asmenys. Toliau matosi tai, kas slėpėsi po pačia Koliziejaus arena – rūsiai su daugybe kamerų, kur ir buvo laikomi gladiatoriai bei kovai paruošti plėšrūs žvėrys:

 

  Patraukėme į romėnų forumą (angl. Roman Forum). Tai didelio ploto archeologinė kapavietė su išlikusiais nerealiais statiniais. Šioje vietoje yra pastatas su durimis, kurios yra antros pagal senumą Romoje ir joms yra 1 700 metų. Įdomu tai, kad yra išlikęs originalus raktas ir durys rakinėjamos su tuo raktu. Šioje vietoje yra akmuo, nuo kurio senovės Romoje buvo matuojami atstumai iki kitų miestų, iš čia ir yra kilęs posakis, kad „visi keliai veda į Romą“. Gaila, bet dėl laiko stygiaus neberadom šio akmens. Dar daug ko ten yra, nebepasakosiu, geriau pasižiūrėkite patys:

  Pirma, pastatas su 1 700 metų senumo veikiančiomis durimis. Antra, ilga istorija apie šį pastatą, bet tai, ką matote, tėra tik pusė jo (iš aukščio):

  Sekanti stotelė Vitorianas (Vittoriano). Nuostabi vieta:

  

  

  Toliau metėmės į žymųjį Romos Panteoną. Čia yra kapavietė su Rafaelio palaikais:

 

 

 

  Tačiau, kaip jau minėjau, Romoje, kur tik bežengsi, visur nerealu! Užsukome į bažnytėlę ir po jos praėjome pro nuostabų („pagerintą“) gyvenamąjį pastatą su įmantriu (Italijoje įprastu) vidiniu kiemu:

 

 

  Priėjome ir Trevi fontaną. Sako, kad jei įmesi sau per petį pinigų į fontaną, tai gal būt ateityje sugrįši į Romą:

 

 

  Kiek pažingsniavus spėjo sutemti, tačiau pasiekėme Spanos aikštę arba ispaniškus laiptelius:

 

  Dar paplavinėjom po miestą, aplankėm Navonos aikštę, Sant Andželo pilį ir sekančią dieną jau buvome Florencijoje!

  Užsukome ir į vieną iš garsiausių bei brangiausių parduotuvių gatvę Via Dei Condotti

 

  Šitoje gatvėje yra įsikūrusios vienos iš garsiausių pasaulio dizainerių parduotuvės, kaip kad Gucci, Armani, Pradda ir t.t.. Ačiū, Zenonui, kad jau buvo vėlu ir jos nebedirbo. Piniginė liko tokio pat storumo, kaip ir buvo

  Sekantis įrašas bus priešpaskutinis ir jis bus apie Florenciją!

Kristina su bendradarbiais susiorganizavo čia pat Dubline, arba tiksliau prie pat Dublino esančiame Howth miestelyje pažvejoti su kateriu. Žvejyba iš esmės tokia pati, kaip kad aš jau buvau išvykęs į Sligo. Aš dirbau, tad žmonelėi teko pasidarbuoti vienai. Prastai nepasirodė ir partempė namo įdomių laimikį – spygliuotąjį ryklį (angl. “dogfish”). Pagavo ir skumbrių, bet jos ne tokia ir egzotika, lyginant su rykliu…ku. Nesvarbu dydis, svarbu, kad ryklių šeimos

 

 

  Štai Kristinos pirmasis ir antrasis spygliuotieji rykliukai:

  Kas parneša grobį į namus, tam nieko daryti nebereikia, nebent, ant lovos gulinėti. Griebiau žuvį ir skrodžiau kiaurai jas:

 

  Rykliuko skrandyje aptikau vakarykščių pietų likučius – skumbrės uodega:

  Vienas įdomus faktas apie šiuos rykliukus yra tas, kad jų oda lyg švitrinis popierius. Senovėje žvejai jų skūrą naudodavo laivo deniui plauti. Kristina nuplikė rykliuką karštu vandeniu ir po minutėlės jo, pavadinkim, žvynai jau krito žemėn vos tik perbraukus per paviršių. Proceso pabaigoje, atrodė, jog į kriauklė buvo priberta smulkaus žvyro ar smėlio.

  Pabaigai šiek tiek video:

  Taip taip! O taip – Italija! Atostogos senovės romėnų žemėje. Šių metų atostogas nusprendėme pasidaryti trumpesnes, tačiau daugiau – keturios atostogos po vieną savaitę. Pavadinkime žvalgybinėmis.

  Bilietai į Romą buvo pigesni nei į Barseloną ar Alikantę (netoli Manfredo). Mums dviem Dublinas – Roma, Piza – Dublinas ir su vienu lagaminu kainavo €188,86 (652,10 LT). Tai yra gan pigu, nes pirkau bilietus į Lietuvą liepos mėnesiui ir paklojau €465,92 (1608,73 LT), kas būtų 2,5 karto brangiau ir net skrydžio draudimo nebeėmiau.

  Bendrai apie atostogas. Atskridom į Romą, apsistojome trim naktims. Paskutinę dieną Romoje norėjome išsinuomoti mašiną ir važiuoti pakrantės keliu į Florenciją, tačiau visos mašinos buvo išnuomotos. Tiesa, buvo viena, mažiausiai trim dienom ir už €275. Tai pasiuntėm mintyse tą darbuotoją „uogauti“ ir nusipirkom antros klasės tiesioginius traukinio bilietus į Florenciją. Bilietai ne pigūs – €94 per abu, bet kelionė užtruko tik 1 val. 15 min., kai tuo tarpu atstumas tarp Romos ir Florencijos yra 291 km (apie 2 valandos 50 min. važiuojant su mašina greičiausiu magistraliniu keliu).

  Pabuvę tris naktis Florencijoje nusipirkom traukinio bilietus už €11 per abu ir riedėjom lėtai sustodami kiekvienoje stotelėje iki Pizos. Pizoje pernakvojome ir namo.

  Roma – fantastiškai nerealiai gražus ir be galo įdomus miestas. Visur įspūdinga. Sunkiai rasi kokias apleistas paprastas vieteles.

  Nuotraukų komentarai surašyti ant pačių nuotraukų, tereikia užvesti kursorių (pelytę) ir palaikyti sekundėlę. Ačiū ir smagaus skaitymo:

  Nepaisant to, kad visą parą nemiegoję. Skrydis į Romą buvo 6:30 val. ryto, tad namus palikome jau 4 val. tik tik baigę krautis lagaminus. Ir jei ne itališka ekspreso, tai man būtų buvę kapiec… Tad pirmą dieną ilgokai ieškojome pigiausio padoraus viešbučio, kol suradom už €75 per parą su pusryčiais. Dviejų žvaigždučių miesto centre su Wi-Fi ir t.t..

 

  Paskutine nuotrauka ir baigėme. Pavalgėme, pasibuvom ir miegot. Sekančią dieną nusipirkom turistinio dviejų aukštų ir be stogo autobuso bilietus ir važinėjome po Romos įžymiausias vietas. Išlipome Vatikano mieste. Paveizėjom, kaip popiežius sutiko svečius Šv. Petro aikštėje ir aplankėme Vatikano muziejų, kuris, man nepatvirtintais duomenimis, yra ketvirtas pagal dydį pasaulyje. Jį aplanko virš keturių milijonų žmonių kasmet. Jame yra tiek daug meno dirbinių, kad jei prie kiekvieno iš jų sustotum ir skirtum tik keliolika ar keliasdešimt sekundžių, tai užtruktum apie septynis metus. Štai kokios eilės būna į tą muziejų (nuotrauka pasiskolinta iš Vikipedijos):

ir čia tesimato tik koks pusė visos eilės. Gerai, pora kadrų iš pačio muziejaus. Štai Švento Petro aikštė:

 

 

  Toliau tęsėme Vatikano muziejaus link:

 

 

  Truputėli gaila, bet nenuėjome į pačią Šv. Petro bažnyčios vidų, spėju, sekantį kartą nueisim Ha Ha

  Pirmosios dvi dienos prabėgo nuostabiai ir įspūdingai! Romoje išbuvome keturias dienas, čia tik pirmos dvi. Šią savaitę įmesiu antrą dalį apie Romą, toliau seks keturios dienos Florencijoje ir dvi paskutinios dienelės Pizoje.

    Anksčiau rašiau apie informacijos perrašymą iš CD/DVD diskų į Blu-ray. Vakar prisiruošiau perrašymui. Štai kiek viskas užtruko:

• į 25 GB talpos vieno sluoksnio Blu-ray diską įrašė per apytiksliai dvi valandas, nors paskaičiuota buvo, jog procesas užtruks tik 43 minutes;

 

 

• į 50 GB dviejų sluoksnių Blu-ray diską įrašė per 4 val. ir 20 min. Dukart tiek, kiek į 25 GB talpos diską (logiška). Tačiau proceso pradžioje paskaičiuota buvo, kad viskas užtruks tik 2 val. ir 53 min.

   Gėjų eitynės. Šokas didžiajai  visuomenės daliai ir tuo pačiu vienas laiptelis aukštyn Lietuvos gyventojų socialiniame išslavinime.

  Prieš dvejus metus gegužės mėnesį Dublino centre palei Liffey upę buvo iškeltos vaivorykštės spalvos vėliavos – gėjų vėliavos. Kabėjo kelias savaites ar net visą mėnesį, nebeatmenu. Tas pats buvo ir praeitais metais ir, kas be ko, šiemet. Štai, kokios vėliavos kaba Dubline ir ką jos agituoja:

 

  Spėju, kad Lietuvos socialinė visuomenė dar tam tikrai nesubrendo. Gėjų teatro festivalis besitęsiantis dvi savaites ir dar daug daugiau renginių. Paklausiau bendradarbių airių apie homoseksualizmo išplitimą Airijoje, tai atsakė, kad airiai yra labai tolerantiški ir jiems vienodai šviečia, kaip kas kur ir su kuo. Sakau jiems:

– Are you OK with homosexuals here?

– It’s not that we’re OK, it’s just that we don’t care…

  Bet štai ką aptikau viename laikraštyje vakar. Balsas.lt rašo „Analinis seksas ir seksas, naudojant analinius žaislus, yra malonus ir neturi poveikio Jūsų orientacijai. Nuo to Jūs gėjumi tikrai netapsite.“. Perskaičiau tą straipsnį ir pasimečiau – tai kur yra riba tarp homoseksualumo ir heteroseksualumo? Manau, kad visuomenė yra tendencingai ruošiama sėti gėjų tolerantiškumą What ever… I’m, straight anyway…

  Mano asmeninė nuomonė yra, kaip čia mandagiau išsireiškus, nepalanki homoseksualiems. Jei kas paklausia (ligonineje ar vaistinėje ir pan.), ar turiu alergiją nuo ko nors, tai dažniausia atsakau juokaudamas: „Turiu vieną – alergiją gėjams!“. Kažkodėl atrodydavo visai nieko „bairis“, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad savo asmeninę nuomonę geriau pasilaikyti sau pačiam. Vieną kartą darbe, vos nenusvilau nagų per savo juokelius apie gėjus. Ši istorija prie alaus bokalo bus papasakota, kai susitiksim akis į akį

  Laikui bėgant ir bręstant  mano smegenims, pradedu jausti, kad mano netolerantiškumas yra mano, kaimietiškai tariant, durnumas. Kol vis dar esu nusiteikęs neigiamai prieš „pedalus“, savo nuomonę pasilaikysiu sau ir tą patį patarsiu padaryti visiems kitiems.

 

P.S. Beje, aš pats sau prieštarauju, kalbu apie gėjus, nes, kaip ir minėjau, gėjai yra „fu-fu-fui“, bet lezbietės man visai labai gražu Tuo pačiu metu esu ir už ir prieš homoseksualizmą…

 

Senas geras prikolas, kuris gali paįvairinti jūsų dieną. Vyrai, atsispausdinkite ir pateikite šį prašymą savo antrosioms pusėms