Sveiki, pasidalinsiu naujausiu savo youtube įrašu:

 

 

  Visas filmukas padarytas naudojant tik iPhone iMovie programėlę.

  Nebeatsimenu, kur mes nusprendėme išsibastyti, bet galiausiai atsidūrėme gražioje gamtoje, prie vandens, po tiltu ir prie apsinuoginusio medžio. Nieko blatno nepapasakosiu, nes nebe kažin ką ir beatsimenu. Kartais mėgstame tiesiog sėsti į mašiną ir važiuoti kur akys traukia. Sustoti kur pusiaukelėje, skaniai pavalgyti ir toliau tęsti kelionę ties kažkokios nematytos vietovės link. Jei Kristina prisimins, tai atnaujinsiu įrašą. O dabar tiesiog foto ir video Jums iš Pollaphuca rezervuaro:

 

  Nepamirškite pasirinkti aukštos raiškos vaizdo (720p HD)

 

  Žemiau esančiose nuotraukose galite matyti vietovę, kurioje darytos nuotraukos ir, jeigu paspausite ant nuotraukų, pateksite į Google Maps, kur plačiau galėsite patyrinėti šią vietovę:

  Airija, jei pasidomėtumėte, turtinga arklininkyste. Paprasčiau kalbant, arklininkystė čia yra populiari ir pelninga. Nuolatos vyksta žirgų lenktynės, kur žmonės stato pinigus už mėgstamus arklius ir žokėjus.

  Su Kristinos iniciatyva pavažiavome šiek tiek už Dublino ir išbandėme jodinėjimą. Tai buvo pirmas kartais, kai buvome apmokyti, kaip reikia elgtis su arkliu, ką daryti ir ko nedaryti. Daug neberašysiu, bet paminėsiu, kad labai patiko ir Kristina dar sykį vyko jodinėti, tik jau be manęs, o su šaunia bendradarbe ir jos dukrele. Jodinėjome štai šioje vietoje:

  Pirmas kartas buvo gan prastas, nes neleido patiems jodinėti savavališkai. Teko klausyti instruktorės, kuri lakstė kartu su mumis, beje, mes tai ant arklių . Kaip bebūtų, buvo linksma:

  Kiek vėliau, gal net po kokių keturių mėnesių mums teko apsilankyti nacionaliniame airiškame žirgyne. Šioje vietoje auginami, veisiami ir treniruojami tik aukščiausios veislės žirgai. Ten matėme žirgą, kuris yra laimėjęs keletą kartų pasaulio ir Europos čempionatų pirmąsias vietas ir dar daugiau pergalių. Jo vertė šiai dienai yra vertinama keletą milijonų eurų. Sunku prisiminti kiek tiksliai, bet tikrai akys iššoka, kai pasako jo draudimo kainą metams, kas ir yra žirgo vertė. Pasitikrinau informaciją internete ir radau arklio vardą bei jo kainą. Arklys vadinamas Invincible Spirit ir jo vertė yra €60 000. Nežinau iš kur mano galvoje tie milijonai atsirado. Vertingas ne vien dėl to, kad laimėjo daug titulų, bet kad nemažai jo palikuonių yra sėkmingi lenktynėse ir skina laurus.

  Prie šio žirgyno buvo ir japoniški sodai. Nuostabi vietelė, bet apie ją gal kitame įraše, beje, jei jokių komentarų nesulauksiu, jog kažkam įdomu būtų išgirsti apie šiuos japoniškus sodus, tada negaišiu laiko ir apie tai nerašysiu .

  P.S. Sekantis įrašas bus pirmadienį (tikrai) ir galbūt ką nors sugalvosiu parašyti šį savaitgalį. Užsukite kartas nuo karto čia ir nepamirškite, kad galite palikti komentarus po straipsniu, jei kas domina, ar turite kokį akibrokštą ir panašiai – rašykite.

  Štai ir mes! Po daugiau nei pusės metų tylos ir vėl grįžtame prie „klavos”, tiksliau aš grįžtu, nes Kristina čia savo dailiųjų pirštukų nekiša.

  Atsiverčiau nuotraukų albumą kompiuteryje ir pasitikrinau, ką mes geresnio nuveikėme po paskutiniojo įrašo ir tai buvo šaunus vakaras Grand Canal teatre, kur mėgavomės nuostabiu miuziklu „Šachmatai”. Teatras yra žavintis savo architektūra. Teatro trupė buvo iš Didžiosios Britanijos. Labai puikus pasirodymas. Po spektaklio užsukome į šalimais esančią kavinę ir ten dar teko susitikti dalį trupės artistų ir net pasidalinti įspūdžiais su vienu iš jų.

  Sekantį mėnesį eisime į dar vieną nuostabų miuziklą pavadinimu „Mama Mia”. Paminėsiu, kad yra išleistas filmas pagal šį miuziklą. Dar norėtųsi pamatyti Maiklo Džeksono miuziklą „Thriller”, kuris rodomas šiomis dienomis, bet bus matyti ar pavyks.

  O dabar siūlau pasižiūrėti geros kokybės video klipą iš miuziklo „Šachmatai” su tais pačiais Didžiosios Britanijos trupės artistais, kuriais mes jau žavėjomės (pasirinkite 720p vaizdo kokybę):

 

 

P.S. Sekantis įrašas bus patalpintas rytoj vakare

  Esu dar iš tos kartos, kur teko praleisti dalį vaikystės prie 8-ių bitų video žaidimų konsolių (Dendy, Ziliton ir kiti). Po aštuonių bitų sekė 16-os (Sega Mega Drive), vėliau sekė Sony PlayStation su 32-ų bitų grafika, nepamiršiu, Gran Turizmo, kur perėjus visas trasas ir iškovojus auksto medalius atrakinau 64-ių bitų grafikos trasą. Buvau nublokštas kokybės!

  Prieš keletą metų sužinojau apie tokį JAV pilietį James Rolfe, o gal tiksliau apie jo kuriamą Angry Video Game Nerd (toliau AVGN) laidą. Tai senų žaidimų ir konsolių apžvalgos su tam tikrais juokingais elementais. AVGN neleido man pamiršti vaikiškų prisiminimų, tad užsiregistravau prie jo youtube sąskaitos ir nuo to laiko peržiūrėjau visus jo įkeltus įrašus. Galvoju užsisakyti originalius jo platinamus DVD su žaidimų apžvalgomis. Po kelių įrašų peržiūros net pats sudariau „Best Old School Games“ grojaraštį savo youtube sąskaitoje.

  Po viso šito, pamatėme parodą Dubline apie viską, ką aprašiau aukščiau, ir apsilankėme:

  Nebeaušinant burnos trumpai pasakysiu, kad parodoje buvo eksponuojami apie 120 žaidimų nuo jų atsiradimo laikų iki šių dienų. Gaila, bet nepaklausiau, kiek buvo skirtingų konsolių, bet spėsiu, kad apie 100, pridėjus nešiojamus kompiuteriukus.

  Pirmoje nuotraukoje galite matyti vieną iš pirmųjų ir primityviausių žaidimų Pong, turiu prisipažinti, bet rezultatu 5:2 pralaimėjau  Kristinai

  Kaip visados, šiek tiek video reportažų. Paskutinis šiek tiek ilgesnis ir padrikas:

  Kad ir kaip man keista bebūtų, bet pirmieji video žaidimai turėjo vertikalius ekranus, o ne horizontalius (plačiaekranius), kaip kad įprasta dabar. P.S. Manau, Kristinos vertikalus filmavimas tuomet būtų itin pravartus che che .

 

  Paroda nebuvo tokia fantastiška, kaip tikėjaus. Neradau daug gerų žaidimų iš savo vaikystės, šiek tiek sušalėm, bet, visumoj buvo įdomu pamatyti nuo ko viskas prasidėjo .

  Pirmas kartas, kai Kristina iškeliavo į Lietuvą atostogoms, o aš likau čia, Dubline, dirbti. Taip jau išėjo, nes Kristina ir visas likęs darbo kolektyvas gavo priverstines neapmokamas atostogas visam mėnesiui, kol renovuos restoraną. Paskutinį vakarą išdūmėme į miestą, į mūsų naujai pamėgtą restoraną „Cafe Topolis“.

  Maistas visados ypatingai skanus, ką beparagautum. Šiek tiek primena šiaulietišką „Brodvėjaus Pica“ interjerą. Ten picos kepamos atviroje, lankytojams matomoje, vietoje. Gal todėl ir traukia mūsų protus ir skrandžius šis gražus itališkas restoranėlis.

  Lažybos, mano nenaudai, prasidėjo po skanios ir sočios vakarienės bei didelės ledų deserto porcijos. Kaip mintis gimė, tiksliai negaliu atsiminti, bet sutikau išgerti šešis bokalus alaus per vieną valandą. Nusprendėm, kad restorane to nebandysime, tad išėjom ieškoti baro. Galvojom ieškotis kuo arčiau namų, kad nereiktų Kristinai po lažybų manęs tempti namo , bet nusigavom į, pakeliui buvusį, Temple Bar Pub’ą. Pradžioje galvojau, kad laimėsiu su mažesniais ar didesniais sunkumais, bet soti vakarienė Topolio restorane vertė abejoti savimi. Pagrindinis veiksmas užfiksuotas video ir foto reportaže:

  Noriu perspėti, kad visi grasinimai vaizdo įraše yra melagingi .

  Galų gale supratau, kad skrandis per pilnas trims litrams alaus po sočios vakarienės, be to, vėmimas reikštų diskvalifikaciją , tad pradėjau taikytis su pralaimėjimu:

  Lažybas pralošiau, kas reiškia, kad generalinį namų tvarkymą teks daryti man vienam prieš Kristinai grįžtant iš lietuviškų atostogų.

  Praleidau vieną mažmožėlį – uostomą tabaką. Tame bare radau jo pirkt, tai pirmą niuchą, kai patraukiau, pajutau, kaip mano skalpas kartu su smegenais šąla nuo mėtinio tabako , bet buvo smagu, kai neblaivus… kai pagalvoji…

 

 

 

  Gerai, mielieji, iki kito reportažo!

  Niekados nemėgau šios šventės. Lietuviams ji svetima. Taip pat ir man. Nuo mažens augau ir žinojau, kad lapkričio 1-oji yra mirusiųjų diena. Linksmybės tądien? Pamiršk… Tai diena, kai visi eina į kapus, pagerbia mirusius artimuosius. Prisimena juos geromis mintimis ir stengiasi neprarasti ryšio su tais, kurie kažkados, o gal net ir prieš kelias dienas, dar vaikščiojo ant žemės paviršiaus ir kvėpavo tuo pačiu oru, kuriuo kvėpuojame mes, čia ir dabar – gyvi.

  Gyvenimas sparčiai juda pirmyn, o gal ritasi žemyn, tik to mes nematom. Kaip bebūtų, daug kas keičiasi. Keičiuosi ir aš.

  Nutarėme sudalyvauti Halloween’o  šventėje šiemet. Su Kristina apsilankėme parduotuvėje ir išsirinkome po kostiumą, specialiai skirtus šiai šventei. Kostiumai ne pigūs – nuo €30 iki €50. Abu išsirinkome vienuolių kostiumus, o mūsų neužmirštamam draugui Aliui daktaro „Driller Killer“ apdarą.

  Su Aliumi nusigavom į Wrights Venue. Kristina prisijungė vėliau, nes laisvadienio negavo tądien. Turiu pastebėti, kad ši šventė yra netgi labai nuostabi, nes tai tiesiog didelis didelis karnavalas!

  Keli spoileriai. Kaukė, kurią matysit ant mano veido, radau atsitiktinai prie įėjimo į klubą. Transformerio kostiumas buvo pats nerealiausias, nes jis iš tikrųjų galėjo transformuotis.

  Smulkmenas galėsim aptart susitikę, o tuo tarpu foto ir video momentai:

Antrosios vestuvių metinės buvo labai įsimintinos ir šaunios. Šiais metais šiek tiek pasitaisiau ir paruošiau Kristinai staigmeną, kurios ji tikrai norėjo – visa diena SPA centre. Užbėgsiu už akių ir prasitarsiu, jog ši idėja dalinai pasiskolinta iš Eduardo ir Marijos vestuvių metinių, kurias atšventė SPA centre. Gal kam nuskambės kaip tingus kopijavimas, bet tai ne tiesa. Pirmiausia, Kristina jau senai norėjo gero masažo ir net bandė susitarti su bendradarbe, kuri yra ir pradedanti masažuotoja. Bandžiau ir aš masažuoti prie žvakių šviesos, bet buvo ir taip, kad mano „masažas“ jautėsi keletą dienų po procedūros. Antra, perskaitęs Eduko ir Marijos tinklaraštį apie jų dieną SPA centre, supratau, kokio SPA turėčiau ieškoti – pirtis, garų kambarys, baseinas, sūkurinė vonia, pietūs, masažai ir šampanas.

Ieškojau nemažai, nes čia, Dubline, SPA centrai, o gal reiktų vadinti, centriukai, įsikūrė kokiam daugiabutyje, miesto centre, kur tik mažas kambarėlis su masažine lova, prieškambariu atsigerti arbatos ir viskas. To per mažai mūsų didelei šventei, pamaniau, ir ieškojau toliau. Pradėjau dairytis į prabangius viešbučius, kuriuose yra visko. Ir štai radau nerealų pasiūlymą – visa diena SPA centre, trijų rūšių masažai (90 minučių): veido, kojų su pedikiūru bei kūno nutrynimo, pasirenkami pietūs iš meniu, pirtys ir t.t. ir viskas už labai labai malonią kainą.

Kadangi mūsų metinės yra rugpjūčio 30-ą dieną, o ta diena buvo pirmadienis, tad SPA centre nebuvo nei gyvos dvasios apart mūsų. Jautėmės, lyg SPA būtų užsakytas tik mums vieniem!

Gerai, pradedam foto reportažą nuo čia. Po visų masažų mūsų jau laukė lengvi pietūs lauko kiemelyje:

Skaniai užvalgę ėjom toliau relaksuotis prie baseino ir džiakuzi. Užsakiau šampano. Beje, po vieną taurę mus pavaišino viešbučio sąskaita. Tiesa pasakius, tai buvo mūsų pirmas tikrasis šampanas, o ne, taip lietuviams įprastas, putojantis arba šampanizuotas vynas.

Nuotraukose nesimato baseino, kuriame smagiai paplaukiojau po visų masažų ir pirčių. Dabar šiek tiek vaizdelių iš persirengimo kambario:

Buvo vienas minusas. Pirtelės buvo atskirai tiek vyram, tiek moterim. Nors Kristinai gal ir pliusas buvo, nes galėjo nuo manęs pailsėti

Štai, šio viešbučio tinklalapio nuoroda bei SPA centras.

Labai dėkingi Povilui, kuris pabuvo vienas pats namuose ir leido mums pasidžiaugti. Tačiau išskirtinė diena vien SPA nesibaigė, grįžę pasiėmėm Povilą ir išlėkėm į miestą, kur atsidūrėme „The Pint“ pabe (angl. pub). Iš karto kyla klausimas, ką ten su nepilnamečiu vaiku veikti? Pirmadieniais ten koncertuoja Hot House Big Band džiazo grupė su septyniolika narių, tarp kurių yra ir vokalistas. Povilui labai patiko gyva muzika ir jis nieko panašaus prieš tai nėra matęs bei girdėjęs. Pasiklausykit lengvo džiazo iš to vakaro:

Buvo vienas minusas. Pirtelės buvo atskirai tiek vyram, tiek moterim. Nors Kristinai gal ir pliusas buvo, nes galėjo nuo manęs pailsėti .

Štai, šio viešbučio tinklalapio nuoroda bei SPA centras.

  Vokiečių alaus šventė. Kam įdomu, pasiskaitykite čia apie ją, o aš tesiu trumpą reportažėlį apie šią šventę Dubline.

  Ir vėl mes trise. Alius, Kristina ir aš nusigavom iki centro ir gražų skveriuką ant vandens ir įsiliejome į Oktoberfest’ą:

  Ši šventė artimesnė lietuviams nei bet kokia kita airiška šventė. Maistas pasakiškas, alaus bokalai litriniai, ko dar norėti? Norint pasiimti litrinį bokalą, reikėjo sumokėti penkių eurų užstatą. Bet mes – lietuviai! Bokalus parsitempėm namo, nors bokalų išsinešti buvo draudžiama.

  Ką tik grįžę iš Johnie Fox’s Pub ir visokių varlių bei sraigių prisiragavę, griebėm vokiškos mėsytės. Kristina dešrelę, Alius kumpio, o aš karką ir visi tai su skaniais skaniais raugintais kopūstais!

  Dar šiek tiek foto sesijos bei namo pargabenti litriniai bokalai:

 

  Straipsniukas apie šventę lietuvių kalba iš www.lietuviaiairijoje.com.

  Oficiali Oktoberfest-Dublin svetainė http://www.oktoberfest-dublin.com/.

  Žvejyba, vaško muziejus ir dabar Dublino didžiulis zoologijos sodas. Jau labai senai žadėjom jame apsilankyti, bet taip tas apsilankymas ir nuplaukdavo mums. Kai Povilas lankėsi, nutarėm, kad reikia būtinai ten nueiti, nes Šiauliuose nieko tokio jis nepamatys . Jau nebekalbu apie tai, kad tėvelis padarytų išvyką į kokį Kauno ar Klaipėdos zoologijos sodą. Ane, tėvai?

  Viskas išėjo gan pigiai, nes prekybos centras Tesco (ketvirtas pagal dydį pasaulyje) siūlo nuolaidas. Už Tesco sukauptus taškus bilietai į zoologijos sodą kainavo 2,5 karto pigiau. Zoologijos sodas yra didžiulis:

 

  Nieko čia jums nepasakosiu, įkeliu, kelias nuotraukas ir pasigrožėkit patys. Beje, labai pasigailėjome, kad nepasiėmėm filmavimo kameros, ar bent jau normalios foto kameros

 

 

 

 

 

 

 

  

 

  Tai tiek iš gyvūnijos pasaulio. Beje, ar žinojot, kad raganosio ragas nėra kaulinis? Jis yra iš keratino – tokios medžiagos kaip plaukai, nagai ar kanopos.

  Sveiki visi, kurie vis dar užsukat čia ir nieko naujo nepamatot. Nuoširdžiai atsiprašau už nerūpestingumą, apleidžiant savo dienoraštį. Pradėsiu nuo vasaros apie brolio viešnagę čia, Dubline.

   Po paskutinio įrašo apie žvejybą, sekė apsilankymas Dublino vaško muziejuje. Daug nerašinėsiu, jei kas domins, paklausit patys ties komentarų zona.

  Vaško muziejuje įdomu tai, kad ten pavaizduojama ir apipasakojama Airijos praeitis nuo pačių giliausių viduramžių laikų, kur tik legendos ir mitai išlikę tėra. Muziejus atrodo štai taip:

  

 

  Pirmasis vaško kambarėlis buvo su įžymiausiais Airijos poetais ir rašytojais, bet ten nieko įdomaus, tad toliau ėjom ir pradėjom fotografuoti įdomybes:

 

 

  

  Buvo pasakojama apie baisųjį Airijos bado laikotarpį, apie karus su anglais. Įdomu tuo, kad ne tik vaško figūrų meno pamatai, bet ir sužinai nemažai Airijos istorijos. Po visu airiškų sentimentų sekė įvairiausi išgalvoti ir nebūti dalykai: Drakula, Frankenšteinas, Avinėlių tylėjimas ir, kaip jau pastebėjot paskutinėje nuotraukoje, Smygolas iš Žiedų valdovo:

 

 

  Toliau po visų baisybių sekė vaikiškas pasaulis su Simpsonais, Kempiniuku, Hariu Poteriu ir kitais:

  

 

  Toliau priėjome vaizdo ir garso įrašų studiją. Labai parastame lygyje parodyta, kaip „šis bei tas“ vyksta:

 

  Gerai, toliau sekė pora kvailų įdomių nesamonių ir po jų patekome į šių dienų kambarį su įvairiausiom Hollywood’o įžymybėm bei dainininkais ir t.t.. Beje, prieš tai, viename kambaryje buvo sustatyti visi įžymiausi ir labiausiai nusipelnę Airijos sportininkai.

  

 

  Tikiuosi susidarėt nors šiokį tokį mūsų apsilankymo vaizdelį. Toliau parašysiu apie mūsų visų apsilankymą Dublino zoologijos sode.

  Ačiū, kad nepamirštat mūsų ir apsilankot čia kartas nuo karto. Sėkmės!

  Sveiki gyvi! Kaip yra? Kaip reikalai, a? Senai matyti ir girdėti! Pasiilgom mes jūsų. Matot, mes čia smagiai gyvename, tad neatrandu laiko „pabloginti“. Dabar, turiu minutėlę laisvo laiko, kol Kristinėlė, mieloji mano žmonelė, ruošia skanią vakarienę iš ryklienos.

  Nuo ryto geram pusdieniui susiruošėme pažvejoti Airijos jūroje arba tiksliau Howth pakrantėse. Kristina jau buvo patyrusi šiuose vandenyse, bet vis tiek turėjome siurprizą – neveltui penktadienis ir dar 13-a! Didelės bangos plius nedidukas laivelis plius mėgėjai, mes, žvejai lygu baimės pilnos (šlapios) kelnės ir jūrligė.

  Nesismulkinęs, dėstau įdomiausius įvykius. Pirmas sustojimas ir Povilas pagauna pats pirmas pirmąją žuvį pravarde makarelė arba, lietuviškai kalbant, skumbrę. Toliau sekė Juozas su full house (keturios skumbrės ant visų keturių galimų kabliukų). Toliau sekė Alius ir visi kiti.

  Kibo labai prastai, tad patraukėme gaudyt dygliaryklių, o kol plaukėme surengėme trumpą fotosesiją:

 

 

  Ir štai rykliai jau mūsų rankose!

  Pamenat, minėjau jūrligę, tad nuotraukoje viršuje po dešine matosi jos auka – Povilas. Kur jis? O gi šiltai guli po striukėm ant suoliuko. Vargšas vaikis. Sakėm, kad dabar jau oficialiai žino, ką reiškia sunkios pagirios Visa laimė, kad vos tik kojos paliečia stabilią žemę, jūrligė išgaruoja akimirksniu ir lyg nieko nebūtų buvę.

  Mano žmonelė yra padūkusi ir mėgstanti pašėlti, tad grįžtant atgalios, prisiminusi vieną epizodą iš filmo Titanikas, nusikarioblino į laivo priekį. Alius, vargšas, palaikė jai kompaniją. Vargšas todėl, kad teko jam skolinti kelnes, kai grįžom namo, nes abudu gavo nerealią bangą beplaukiant ir liko pusiau šlapi

 

  Gerai, turiu lėkti, vakarienė jau jau beveik paruošta

  Lygiai prieš savaitę abu turėjome laisvadienį ir vykdėme Kristinos planą – piknikas ir pasideginimas Dublino paplūdimyje. Diena graži. Saulė spigina, soliariumų salonai eina į becą Sėdome ant dviračių ir patraukėme pakrantės keliuku į Bulio salą.

  Pajūrio įlanka prasideda visai netoliese mūsų namų, tad vos kiek pamynę pedalus išvydome didžiulius dūmus. Pirma mintis šovusi į galvą buvo, jog kažkas dega, bet arčiau privažiavus pamatėme, kad tai migla, kylanti iš įlankos. Kristina iš kart prisiminė skaitytą Stiveno Kingo fantastinį romaną „Migla“ (angl. The Mist). Pagal šią knygą 2007 metais buvo išleistas filmas tuo pačiu pavadinimu.

  Aš filmą jau pumpuoju, knygą bandysiu rasti pirkti Lietuvoje, o jūs geriau jau patys užmeskite akį į visą šitą anomaliją:

  Mieste rūko nei per plauką nesimato, o čia saulės atvirkščiai – saulės nulis. Bet, saulės nebuvimas nuotaikos nesugadino ir mes smagiai įsitaisėme kiek toliau už kopų, kad vėjas neužpūstų, ant žolytės:

 

  Kad ir saulės buvo nulis, nes migla viską užgožė, bet jau vakare jautėm, kad labai gerai įdegėm. Sekančia dieną darbe atrodžiau lyg ką tik išvirtas vėžys, o dabar, jau baigia nusilupti oda nuo kaktos ir nosies. Va, kiek įdegėm per tą rūką

  Čia dar keletas nuotraukyčių iš kelionės atgal namo:

 

  Pabaigai mūsų, taip mėgstamas, reportažas:

Kristina su bendradarbiais susiorganizavo čia pat Dubline, arba tiksliau prie pat Dublino esančiame Howth miestelyje pažvejoti su kateriu. Žvejyba iš esmės tokia pati, kaip kad aš jau buvau išvykęs į Sligo. Aš dirbau, tad žmonelėi teko pasidarbuoti vienai. Prastai nepasirodė ir partempė namo įdomių laimikį – spygliuotąjį ryklį (angl. “dogfish”). Pagavo ir skumbrių, bet jos ne tokia ir egzotika, lyginant su rykliu…ku. Nesvarbu dydis, svarbu, kad ryklių šeimos

 

 

  Štai Kristinos pirmasis ir antrasis spygliuotieji rykliukai:

  Kas parneša grobį į namus, tam nieko daryti nebereikia, nebent, ant lovos gulinėti. Griebiau žuvį ir skrodžiau kiaurai jas:

 

  Rykliuko skrandyje aptikau vakarykščių pietų likučius – skumbrės uodega:

  Vienas įdomus faktas apie šiuos rykliukus yra tas, kad jų oda lyg švitrinis popierius. Senovėje žvejai jų skūrą naudodavo laivo deniui plauti. Kristina nuplikė rykliuką karštu vandeniu ir po minutėlės jo, pavadinkim, žvynai jau krito žemėn vos tik perbraukus per paviršių. Proceso pabaigoje, atrodė, jog į kriauklė buvo priberta smulkaus žvyro ar smėlio.

  Pabaigai šiek tiek video:

  Verkiau praėjusiame įraše apie nesibaigiančius šaltus orus Airijoje. Tai va – viskas praeityje. Kovas atnešė tikrą pavasarinį orą. Dienom saulė spigina ir prispigina net iki +12. Šeštadienis praleistas Naas’e su krepšiniu. Sekmadienį oras vis toks pat žavus. Žinai, „saulutė šviečia, išger…“ t.y. pabėgioti kviečia. Būvimas namuose – grynas savęs išsižaginimas (atleiskit už išsireiškimą). Šoku į tam tikriems šiauliečiams įprastą avalinę, rūbus ir pirmyn, Antanai!

 

  Nubėgus gal ketvirtadalį kelio, gretimais bėgimo takelio radau pastatytą treniruoklį! Nu čia tai krūtai! – pamaniau sau ir čiupau bandyt. Prastai sekėsi ant jo man… kreivai padarytas, bet jų buvo dar daugiau, tereikėjo bėgti toliau:

 

 

 

Kovo 5 d. į Dubliną atvyko garsusis Sharam, vienas iš dviejų Deep Dish grupės narių. Mūsų mielas draugas Alius neatskiriamas nuo „house”, „global underground” ir kitos panašios muzikos, tad jis viską žino apie rimtesnius renginius vykstančius Airijoje. Tad ir buvo suplanuota pasitūsinti Dublino naktiniame klube Tripod.

Trumpai: klubą atidarė tik 23 val. ir labai gerai, nes aš baigiau darbą 22:30 val., Kristina namo po darbo parsirado apie 23:00 val.. Klubas šalia mano darbo, tad toli eiti nereikėjo. Kristina prisijungė apie vidurnaktį.

Muzika. Dvi valandas apšildė kažkoks Kowalskis (gerai nepamenu) ir po jo likusias dvi valandas Sharam’as. Klubas užsidarė 3 val.. Pirmojo DJ leidžiama muzika tiek man, tiek Aliui labiau patiko nei pačio Sharam’o. Spėju todėl, kad Sharam’as pristatinėjo savo naująjį albumą Get Wild, kuris nėra toks šaunus, kaip kad jo senesni gabalai. Bet dėdė Džekas ir Tekila darė savo ir tūsas tesėsi!

Per vėlai rašau, bet kas domisi, tikrai apsilankė Kauno klube Exit praėjusį trečiadienį, kur viešėjo tas pats Sharam’as. Apie tai laikraštyje 15min.lt.

Čia kur kas šustresnis Sharam pasirodymas pristatant jau minėtą Get Wild albumą

  Atvykę į Dubliną apsigyvenom šalia nemažo sporto komplekso Total Fitness. Metinis narystės mokestis standartiškai didelis – apie 650 eurų. Esant nuolaidoms, nereikia mokėti įstojimo į klubą mokesčio, kuris būtų apie 100-150 eurų. Tad sėdėjom ramiai ir apie tokias išlaidas net nesvajojom.

  Po metų, kai jau buvom nusipirkę mašiną, pradėjome eiti į labai gerą ir išskirtinai pigų sporto klubą Northwood. Jame narystė mums abiems kainavo 550 eurų ir įėjimas ir laiko limitas neribojami. Metai praėjo. Atėjo pasiūlymas prasitęsti metams vienam asmeniui už 225 eurus arba už 250 – metams ir trims mėnesiams. Tada, jau gyvenom kitame rajone ir važinėtis buvo per toli, tad atsisakiau. Bet raumenį tai noris pratampyt! O už gretimais esančią superinę sporto salę atiduoti 650 metinį mokestį bei 99 eurų įstojimo mokestį labai jau nesinori, kai gauni net ribotą lankymo laiką (iki 16 val.). Nors ten ir yra alpinizmui pritaikyta speciali siena, teniso kortai ir t.t., tačiau vis tiek per brangu (man (kol kas), o Kristina ten užsirašė ir maloniai sportuoja). Tad jau senai mintis sukiojosi apie mažą ir pigų suoliuką su štanga ir šiek tiek svorio. Taip ir padariau.

  Iš pradžių nusipirkau Everlast firmos neblogą suoliuką su 40kg (įskaitant 8,5kg štangą) svoriu. Nusipirkau prieš pat baigiantis Argos katalogui. Suoliukas ir visa kita tikrai kokybiški ir tik už 143 eurus. Beje, į komplektą įėjo pirštinės bei diržas.

   

  Aišku, po savaitės išėjo atnaujintas žurnalas, kur radau per pus pigesnį suoliuką su 35kg svoriu. Privalumas tas, kad suoliukas nusileidžia šiek tiek žemyn ir per pus pigesnis! Tik 73 eurai. Gražinau pirmąjį. Per 30 dienų galima gražinti ir atgauti mokėtus pinigus, jei prekė nenaudota (čia tik teoriškai, praktiškai viskas yra kitaip ). Imam šitą reikalą! Išsipakavau, o gi žiūriu, kad štanga susideda iš dviejų dalių! Kas per šūdas, galvoju?… Persiskaičiau instrukcijas. Ten rašo, kad negalima daugiau, nei 35kg dėti ant štangos. Susibiesinau, nes ką aš veiksiu su 35kg? Kitą dieną grąžinau atgal, nes jau internete nusižiūrėjau pirmojo suoliuko kopiją, tik be svorių. Svorius ir štangą atskirai pirkau ir visumoje sudėjus išlošiau šiek tiek, neskaitant laiko gaišimo. Taip jau yra, kai negali apžiūrėti prekės pirkdamas, na bent jau ne tokių gabaritų.

  Grąžinęs tą nupiepusį daiktą, pasiėmiau pirmojo suoliuko kopiją, nes jau buvo naujasis žurnalas ir senųjų prekių, bent jau mano pirmojo pirkto suoliuko, nebebuvo pardavime. Pirkau vien suoliuką už 68 eurus. Štangą su dviem hanteliais ir 50kg už 60 eurų, bei grindų apsauginį patiesalą už puse kainos (11 eurų), bei pirštines už 8 eurus. Tačiau turėjau hantelius ir 10kg didesnį svorį. Dar prigriebiau už 34 eurus 2x10kg svorius ir sulankstomą čiužinį už 27 eurus. Sumoje gavosi 209 eurai. Svoriai pas mane yra ne metaliniai, o plastmasiniai su kažkokiu smėlio užpildu. Kas yra gerai, nes nesibraižo grindys ir nebarška.

 

  

,   2009-ųjų metų pabaigą praleidome (jau trečią kartą iš eilės) Dubline. Pirmą kartą buvo linksmos Kalėdos ir naujieji metai, mat šventėme su Maironiais. Antrus metus praleidom praktiškai dviese ir be jokių didesnių linksmybių. Šiais metais pasikvietėme dalį šeimos, sakau dalį, nes atvyko abi mamos ir mano bratata. Mėgstu jį taip vadint

  Atskrido gruodžio 19d. ir išvyko sausio 3d.. Tad atsidžiaugėm vieni kitais iki soties

  Trumpai aprašysiu dviejų savaičių įspūdžius. Pirmiausia, pareidami iš oro uosto terminalo prie mašinos, radau oro uosto darbuotoją prie mano alfonso. Žmogelis matė, kaip moteris su Nissan Micra 97-ų metų įvažiavo atbula į mano dureles ir pasišalino iš įvykio vietos. Laimė, kad jis tai matė ir surado tą vairuotoją sekančiame aukšte ir nusirašė jos mašinos duomenis, nors vairuotoja iš pradžių neigė, kad įvažiavo į dureles. Šiai dienai situacija ta, kad laukiu žinių iš draudimo kompanijos apie žalos atlyginimą. Apie tai dar parašysiu, kai istorija užsibaigs.

Bulio sala ir Hoftas

  Man su darbu viskas taip išsirutuliojo, kad nedirbau visas tas dvi savaites. Kristinai teko dirbti, kaip įprasta. Per tą laiką šiek tiek pakeliavom. Užsukom pirmiausiai į bulio salos paplūdimį, gi pakeliui į Hoftą:

 

  Hofte yra neblogi skardžiai, kuriuos jau būsite matę, jei skaitėte mano ankstesnius įrašus (braukite žemyn norėdami pamatyti nuotraukas naujame lange):

  

 

 

Pora dienelių ir Kūčios su Kalėdom atėjo:

 

 

Powerscourts krioklys

  Sekančią dieną po Kalėdų nulėkėm iki jau seniau aprašytų Powerscourts krioklio:

 

Gineso saugykla

  26-ąją dieną apsilankėme Gineso saugykloje. Esu čia dirbęs keletą kartų, tad jau viską gerai matęs ir apžiūrėjęs, tik kai perki bilietą, gauni nemokamą alaus bokalą Gravity bare, o kai dirbau, niekas alumi nevaišino

 

 

 

  Prieš paskutinėje nuotraukoje gerai matosi dažnas airiško oro ingredientas – rūkas. Siūlau būtinai apsilankyti puslapyje, kur galėsite pamatyti visą Gineso saugyklą virtualioje erdvėje.

 

Radybos

  Paminėsiu vieną labai įdomų nutikimą, kuris buvo sekančios dienos vakarą. Nulėkėm iki mano senosios darbo vietos. Ten yra butelių ir rūbų konteineriai. Čia, jūsų žiniai, taros niekas nesuperka, tad tenka surūšiuoti ir išmesti. Kas keisčiausiai, šalia konteinerių užmatėm gražias dėžutes. Sustojom ir susimetėm į bagažinę keletą skaniausių šokoladinių saldainių ir sausainių nepraimtų ir nepraplėštų dėžių, kurių kainos nemažos:

 

 

Šiaurinė Airija ir milžino kelias

  Prieš naujuosius metus iškeliavom į Šiaurinę Airiją prie milžino kelio (Giant’s Causeway nuotraukos). Kas nematė, galit užmesti akį į mūsų ankstesnę kelionę prie tų pačių šešiakampių akmenų. Priminsiu, kad (toliau vertimas darytas su google translate pagalba) legenda pasakoja, kad Airijos kariai Fionn Mac Cumhaill (Finn McCool) pastatyta rampa vaikščioti į Škotiją kovoti su savo kolega Škotijos Benandonner. Viena versija Legenda pasakoja, kad Fionn užmigo kol jis pateko į Škotijos. Kai jis neatvyko, daug didesnis Benandonner kertama tilto ieško jo. Siekiant apsaugoti Fionn, jo žmona Oonagh nustatyta antklodė per jį, kad jis gali apsimesti, kad jis iš tikrųjų buvo sūnelio. Be keitimu, Fionn pabėgo nuo matote Benandonner’s great urmu, ir paklausė jo žmona, siekdami nuslėpti jį kaip kūdikį. Į abi versijas, kai Benandonner pamačiau "kūdikis" dydžio, jis prisiima tariamą tėvo, Fionn, turi būti milžiniška tikrųjų. Todėl Benandonner bėgti namo teroro, kopijavimo viršų Causeway atveju jis sekė Fionn.
Kitas variantas yra tas, kad Oonagh dažytos Rock formos kaip ir kepsnys, ir atidavė jį Benandonner, tuo pačiu Baby (Fionn) normalus kepsnys. Kai Benandonner pamatė, kad kūdikis galėjo valgyti tai taip lengva, jis pabėgo, tearing up grindinys.
"Dambis" Legenda atitinka geologinės istorijos kiek yra panašios bazaltas formavimas (tos pačios senovės Lava flow dalis) ne iš Fingal’s Cave svetainė apie Staffa saloje Škotijoje

 

 

 

Pakeliui užsukome ir į Dunluce pilies griuvėsius:

 

 

   Dar radom kažkokį nediduką iškyšulį su maža apgriuvusia pilaite ir šalia besiganančiomis avimis:

 

 

Naujieji metai

  Mamos pasilinksmino už mane su Kristina. Davė garo, kaip reikalas. Aš buvau ramybės būsenoje, mat Kristina dirbo iki trijų nakties, o aš važiavau jos parsivežt. Važiuodamas pavežiau vieną jauną porelę. Ne už dyką, bet už 50 eurų! Airiai naujuosius dauguma švenčia miesto baruose ir kavinėse, tad, kai reikia grįžti namo, visi taksi būna užimti ir priedo to, išvakarėse neblogai pasnigo ir pašalė. Tad visi su vasarinėm padangos važiuoja tris kartus lėčiau.

  

  Ryt, poryt, šiom dienom gal peržvelgsiu ir atnaujinsiu šį didelį postą.. O dabar, labanaktis, man rytoj į krepšinio treniruotę

  Dėl blogo oro treneris atšaukė treniruotes, tai teko tiesiog skaniai išsimiegoti. Apie lietuvišką orą Airijoje skaitykite čia, o tuo tarpu pridedu dar vieną skiltelę su keliomis nuotraukomis iš oro uosto išlydint mamas ir brolį:

   Koledžo lyga

  Trečiadienį (gruodžio 2d.) buvo antrosios varžybos. Žaidėm namuose. Šį kartą priešininkų komanda buvo normali, ne taip, kaip praėjusį kartą – vaikai neūžaugos. Kad ir kaip jie neblogai žaidė, mes vis vien laimėjom 18-a taškų (74-56) persvara. Prieš varžybas buvo pranešta, kad laimėjimo atveju bus surengtas vakarėlis.

   Šeštadieninis krepšinis

    Praėjusį šeštadienį įsiamžinau šiek tiek krepšinio aikštelėje. Šiandien po pietų vėl lėksiu į Naas žaist. Įmetu keletą nuotraukų ir video.

 

 

  Visai netoliese mūsų yra toks miestelis Swords (liet. kardai), o jame yra rusų naktinis klubas pavadinimu "Zavedenie". Ten renkasi "mūsų" liaudis Gali ir galvon gaut, gali ir duot, aišku, netaip, kaip airių naktiniame klube, kur vien tik "sorry sorry" Nuvarėm į tą klubą, nes kaip tik antrą kartą koncertavo gražios būtybės iš grupės "69 danguje". Neliūdėjom, buvo linksma, t.y. daug tekilos Tad nusifotografavom su Karina, berods toks jos vardas, po to dar ir tekilos išgėriau su viena iš blondinių. Na o ryte atrodžiau nekaip, taip kaip ir jaučiausi.