Žvejyba, vaško muziejus ir dabar Dublino didžiulis zoologijos sodas. Jau labai senai žadėjom jame apsilankyti, bet taip tas apsilankymas ir nuplaukdavo mums. Kai Povilas lankėsi, nutarėm, kad reikia būtinai ten nueiti, nes Šiauliuose nieko tokio jis nepamatys . Jau nebekalbu apie tai, kad tėvelis padarytų išvyką į kokį Kauno ar Klaipėdos zoologijos sodą. Ane, tėvai?

  Viskas išėjo gan pigiai, nes prekybos centras Tesco (ketvirtas pagal dydį pasaulyje) siūlo nuolaidas. Už Tesco sukauptus taškus bilietai į zoologijos sodą kainavo 2,5 karto pigiau. Zoologijos sodas yra didžiulis:

 

  Nieko čia jums nepasakosiu, įkeliu, kelias nuotraukas ir pasigrožėkit patys. Beje, labai pasigailėjome, kad nepasiėmėm filmavimo kameros, ar bent jau normalios foto kameros

 

 

 

 

 

 

 

  

 

  Tai tiek iš gyvūnijos pasaulio. Beje, ar žinojot, kad raganosio ragas nėra kaulinis? Jis yra iš keratino – tokios medžiagos kaip plaukai, nagai ar kanopos.

  Sveiki visi, kurie vis dar užsukat čia ir nieko naujo nepamatot. Nuoširdžiai atsiprašau už nerūpestingumą, apleidžiant savo dienoraštį. Pradėsiu nuo vasaros apie brolio viešnagę čia, Dubline.

   Po paskutinio įrašo apie žvejybą, sekė apsilankymas Dublino vaško muziejuje. Daug nerašinėsiu, jei kas domins, paklausit patys ties komentarų zona.

  Vaško muziejuje įdomu tai, kad ten pavaizduojama ir apipasakojama Airijos praeitis nuo pačių giliausių viduramžių laikų, kur tik legendos ir mitai išlikę tėra. Muziejus atrodo štai taip:

  

 

  Pirmasis vaško kambarėlis buvo su įžymiausiais Airijos poetais ir rašytojais, bet ten nieko įdomaus, tad toliau ėjom ir pradėjom fotografuoti įdomybes:

 

 

  

  Buvo pasakojama apie baisųjį Airijos bado laikotarpį, apie karus su anglais. Įdomu tuo, kad ne tik vaško figūrų meno pamatai, bet ir sužinai nemažai Airijos istorijos. Po visu airiškų sentimentų sekė įvairiausi išgalvoti ir nebūti dalykai: Drakula, Frankenšteinas, Avinėlių tylėjimas ir, kaip jau pastebėjot paskutinėje nuotraukoje, Smygolas iš Žiedų valdovo:

 

 

  Toliau po visų baisybių sekė vaikiškas pasaulis su Simpsonais, Kempiniuku, Hariu Poteriu ir kitais:

  

 

  Toliau priėjome vaizdo ir garso įrašų studiją. Labai parastame lygyje parodyta, kaip „šis bei tas“ vyksta:

 

  Gerai, toliau sekė pora kvailų įdomių nesamonių ir po jų patekome į šių dienų kambarį su įvairiausiom Hollywood’o įžymybėm bei dainininkais ir t.t.. Beje, prieš tai, viename kambaryje buvo sustatyti visi įžymiausi ir labiausiai nusipelnę Airijos sportininkai.

  

 

  Tikiuosi susidarėt nors šiokį tokį mūsų apsilankymo vaizdelį. Toliau parašysiu apie mūsų visų apsilankymą Dublino zoologijos sode.

  Ačiū, kad nepamirštat mūsų ir apsilankot čia kartas nuo karto. Sėkmės!

  Sveiki gyvi! Kaip yra? Kaip reikalai, a? Senai matyti ir girdėti! Pasiilgom mes jūsų. Matot, mes čia smagiai gyvename, tad neatrandu laiko „pabloginti“. Dabar, turiu minutėlę laisvo laiko, kol Kristinėlė, mieloji mano žmonelė, ruošia skanią vakarienę iš ryklienos.

  Nuo ryto geram pusdieniui susiruošėme pažvejoti Airijos jūroje arba tiksliau Howth pakrantėse. Kristina jau buvo patyrusi šiuose vandenyse, bet vis tiek turėjome siurprizą – neveltui penktadienis ir dar 13-a! Didelės bangos plius nedidukas laivelis plius mėgėjai, mes, žvejai lygu baimės pilnos (šlapios) kelnės ir jūrligė.

  Nesismulkinęs, dėstau įdomiausius įvykius. Pirmas sustojimas ir Povilas pagauna pats pirmas pirmąją žuvį pravarde makarelė arba, lietuviškai kalbant, skumbrę. Toliau sekė Juozas su full house (keturios skumbrės ant visų keturių galimų kabliukų). Toliau sekė Alius ir visi kiti.

  Kibo labai prastai, tad patraukėme gaudyt dygliaryklių, o kol plaukėme surengėme trumpą fotosesiją:

 

 

  Ir štai rykliai jau mūsų rankose!

  Pamenat, minėjau jūrligę, tad nuotraukoje viršuje po dešine matosi jos auka – Povilas. Kur jis? O gi šiltai guli po striukėm ant suoliuko. Vargšas vaikis. Sakėm, kad dabar jau oficialiai žino, ką reiškia sunkios pagirios Visa laimė, kad vos tik kojos paliečia stabilią žemę, jūrligė išgaruoja akimirksniu ir lyg nieko nebūtų buvę.

  Mano žmonelė yra padūkusi ir mėgstanti pašėlti, tad grįžtant atgalios, prisiminusi vieną epizodą iš filmo Titanikas, nusikarioblino į laivo priekį. Alius, vargšas, palaikė jai kompaniją. Vargšas todėl, kad teko jam skolinti kelnes, kai grįžom namo, nes abudu gavo nerealią bangą beplaukiant ir liko pusiau šlapi

 

  Gerai, turiu lėkti, vakarienė jau jau beveik paruošta

  Lygiai prieš savaitę abu turėjome laisvadienį ir vykdėme Kristinos planą – piknikas ir pasideginimas Dublino paplūdimyje. Diena graži. Saulė spigina, soliariumų salonai eina į becą Sėdome ant dviračių ir patraukėme pakrantės keliuku į Bulio salą.

  Pajūrio įlanka prasideda visai netoliese mūsų namų, tad vos kiek pamynę pedalus išvydome didžiulius dūmus. Pirma mintis šovusi į galvą buvo, jog kažkas dega, bet arčiau privažiavus pamatėme, kad tai migla, kylanti iš įlankos. Kristina iš kart prisiminė skaitytą Stiveno Kingo fantastinį romaną „Migla“ (angl. The Mist). Pagal šią knygą 2007 metais buvo išleistas filmas tuo pačiu pavadinimu.

  Aš filmą jau pumpuoju, knygą bandysiu rasti pirkti Lietuvoje, o jūs geriau jau patys užmeskite akį į visą šitą anomaliją:

  Mieste rūko nei per plauką nesimato, o čia saulės atvirkščiai – saulės nulis. Bet, saulės nebuvimas nuotaikos nesugadino ir mes smagiai įsitaisėme kiek toliau už kopų, kad vėjas neužpūstų, ant žolytės:

 

  Kad ir saulės buvo nulis, nes migla viską užgožė, bet jau vakare jautėm, kad labai gerai įdegėm. Sekančia dieną darbe atrodžiau lyg ką tik išvirtas vėžys, o dabar, jau baigia nusilupti oda nuo kaktos ir nosies. Va, kiek įdegėm per tą rūką

  Čia dar keletas nuotraukyčių iš kelionės atgal namo:

 

  Pabaigai mūsų, taip mėgstamas, reportažas:

Kristina su bendradarbiais susiorganizavo čia pat Dubline, arba tiksliau prie pat Dublino esančiame Howth miestelyje pažvejoti su kateriu. Žvejyba iš esmės tokia pati, kaip kad aš jau buvau išvykęs į Sligo. Aš dirbau, tad žmonelėi teko pasidarbuoti vienai. Prastai nepasirodė ir partempė namo įdomių laimikį – spygliuotąjį ryklį (angl. “dogfish”). Pagavo ir skumbrių, bet jos ne tokia ir egzotika, lyginant su rykliu…ku. Nesvarbu dydis, svarbu, kad ryklių šeimos

 

 

  Štai Kristinos pirmasis ir antrasis spygliuotieji rykliukai:

  Kas parneša grobį į namus, tam nieko daryti nebereikia, nebent, ant lovos gulinėti. Griebiau žuvį ir skrodžiau kiaurai jas:

 

  Rykliuko skrandyje aptikau vakarykščių pietų likučius – skumbrės uodega:

  Vienas įdomus faktas apie šiuos rykliukus yra tas, kad jų oda lyg švitrinis popierius. Senovėje žvejai jų skūrą naudodavo laivo deniui plauti. Kristina nuplikė rykliuką karštu vandeniu ir po minutėlės jo, pavadinkim, žvynai jau krito žemėn vos tik perbraukus per paviršių. Proceso pabaigoje, atrodė, jog į kriauklė buvo priberta smulkaus žvyro ar smėlio.

  Pabaigai šiek tiek video:

   Gėjų eitynės. Šokas didžiajai  visuomenės daliai ir tuo pačiu vienas laiptelis aukštyn Lietuvos gyventojų socialiniame išslavinime.

  Prieš dvejus metus gegužės mėnesį Dublino centre palei Liffey upę buvo iškeltos vaivorykštės spalvos vėliavos – gėjų vėliavos. Kabėjo kelias savaites ar net visą mėnesį, nebeatmenu. Tas pats buvo ir praeitais metais ir, kas be ko, šiemet. Štai, kokios vėliavos kaba Dubline ir ką jos agituoja:

 

  Spėju, kad Lietuvos socialinė visuomenė dar tam tikrai nesubrendo. Gėjų teatro festivalis besitęsiantis dvi savaites ir dar daug daugiau renginių. Paklausiau bendradarbių airių apie homoseksualizmo išplitimą Airijoje, tai atsakė, kad airiai yra labai tolerantiški ir jiems vienodai šviečia, kaip kas kur ir su kuo. Sakau jiems:

– Are you OK with homosexuals here?

– It’s not that we’re OK, it’s just that we don’t care…

  Bet štai ką aptikau viename laikraštyje vakar. Balsas.lt rašo „Analinis seksas ir seksas, naudojant analinius žaislus, yra malonus ir neturi poveikio Jūsų orientacijai. Nuo to Jūs gėjumi tikrai netapsite.“. Perskaičiau tą straipsnį ir pasimečiau – tai kur yra riba tarp homoseksualumo ir heteroseksualumo? Manau, kad visuomenė yra tendencingai ruošiama sėti gėjų tolerantiškumą What ever… I’m, straight anyway…

  Mano asmeninė nuomonė yra, kaip čia mandagiau išsireiškus, nepalanki homoseksualiems. Jei kas paklausia (ligonineje ar vaistinėje ir pan.), ar turiu alergiją nuo ko nors, tai dažniausia atsakau juokaudamas: „Turiu vieną – alergiją gėjams!“. Kažkodėl atrodydavo visai nieko „bairis“, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad savo asmeninę nuomonę geriau pasilaikyti sau pačiam. Vieną kartą darbe, vos nenusvilau nagų per savo juokelius apie gėjus. Ši istorija prie alaus bokalo bus papasakota, kai susitiksim akis į akį

  Laikui bėgant ir bręstant  mano smegenims, pradedu jausti, kad mano netolerantiškumas yra mano, kaimietiškai tariant, durnumas. Kol vis dar esu nusiteikęs neigiamai prieš „pedalus“, savo nuomonę pasilaikysiu sau ir tą patį patarsiu padaryti visiems kitiems.

 

P.S. Beje, aš pats sau prieštarauju, kalbu apie gėjus, nes, kaip ir minėjau, gėjai yra „fu-fu-fui“, bet lezbietės man visai labai gražu Tuo pačiu metu esu ir už ir prieš homoseksualizmą…

 

  Praėjusį savaitgalį buvau išvykęs į Airijos vakarus – Galway. Dalyvavau Airijos universitetų ir koledžų krepšinio turnyre (apie tai kitame įraše) ir Tesco prekybcentryje radau neblogą akciją sultims. Akcijų yra visur ir visados, bet ši pranoksta visas iki šiol man matytas! Dawn spanguolių sulčių vienas litras kainuoja €2,98, bet jei perki du, temokėsi taip pat tik du (eurus)! Kur logika? Turbūt čia koks tais agresyvus marketingas, kad kuo greičiau išpirktų…

 

    Kam žinia, o kam ne, bet Airijoje vanduo yra nemokamas. Esu girdėjęs ir tikiuosi teisingai, kad Guinness kompanija dengia didelę dalį vandens mokesčių/sąskaitų. Lieka tik kai kurie ūkiniai ir kiti objektai, kuriems taikomas vandens mokestis. Tai būtų – fabrikai, gamyklos, mokymo įstaigos, bet ne privatūs šalies gyventojai.

  Ši žiema buvo viena iš šalčiausių ir tesėsi itin ilgai, kalbu apie Airiją, aišku. Jie net neturi sniego valymo ar barstymo mašinų, todėl sniegas jiems – katastrofa! Vanduo Airijoje tiekiamas iš gamtinių rezervuarų. Vandens lygis rezervuaruose yra sumažėjęs 25% mažiau kritinio lygio. Laikrašty rašė, kad daugiausia yra pasiekta iki 15% žemiau kritinio lygio, kuris pavojaus nesukeldavo. Nemažai miestelių gyventojau jau buvo ir netgi yra likę be vandens, mat arba jiems užšalo vamzdžiai arba buvo atjungtas vanduo, nes jis tiesiog baigėsi ir gamta nespėja atstatyti reikiamo vandens kiekio rezervuaruose.

  Vakar grįžtant iš Naas pastebėjau ne vieną švieslentę priemiestyje ir pačiame mieste su užrašu “Prašome, tausokite vandenį", tad dar pridedu pora straipsnių ir nuotraukų iš spaudos:

  Straipsniai (versti į lietuvių kalbą su google translate pagalba, tad daug sintaksės klaidų):

• “Tūkstančiai palikti be vandens”, Irish Times;

• “Miesto tvenkiniai/rezervuarai gali užtrukti kelis mėnesius iki pilnai atsistatys”, Irish Times;

 

   Kadangi mūsų visų prašo taupyti vandenį, o tai reikalauja pastangų, nes už jį net nereikia mokėti, tai aš, padedamas žmonos, taupiau vandenį kiek galėdamas ir kaip jo pakaitalą pasirinkdavau JD (Jack Daniels), Hennessy bei dar ši bei tą spirituoto ))

  Visiems patariu nusipirkti, kad ir pačią pigiausią sulčiaspaudę. Šviežios sultys yra nepakartojamas dalykas. Vienos iš pigiausių ir skaniausių sulčių yra morkų sultys. Išspaudęs pomidorų sultis kiek nustebau, nes rezultatas gerokai neatitiko turinio iš pirktinio sulčių pakelio. Po kaire apelsinų ir mandarinų, o po dešine pomidorų sultys. Mūsų sulčiaspaudė už 20 eurų, o anglijoje ji tekainuoja 8 svarus.

Reklama. Ji plinta visur ir įvairiausiomis formomis. Visiems gerai pažįstamas kelias popieriniams brukalams platinti yra pašto dėžutė. Noriu pasidalinti savo neapykanta brukalams Kartais nustebina ir pasiūlo tikrai šiek tiek verto dėmesio kuponą ar kokią akciją, bet dažniausia – tik šlamštas. O kitą kartą net ir politinis šlamštas.

  Štai, kiek makulatūros (27 lankstinukai) surinkau per savaitę:

  Niekam nepatinka pašto šiukšlės, tad žmonės stengiasi apie tai pranešti brukalų platintojams įspėjamaisiais rašteliais ant durų:

   Šiandien buvo nuteistas nusikaltėlis, kuris 2009-jų metų vasario 24 d. užpuolė mane ir mano bendradarbį mano darbo vietoje. Visą istoriją skaitykite čia, o tuo tarpu trumpai apie bylos eigą.

  Pirmas teismo posėdis įvyko prieš gerą gerą pusmetį. Teisiamasis tada neatvyko. Mes, nukentėjusieji, pralaukėm tada 5 val., nes to gaidžio advokatė paprašė teisėjo, jog palauktumėme teisiamojo. Antrą kartą jis buvo atvesdintas į teismą, nes buvo pričiuptas vagiant ar pan., bet aš nedalyvavau, nes gulėjau ligoninėje, dėl antrą kartą sulaužyto skruostikaulio. Ir šiandien įvyko paskutinis teismo posėdis. Tas gezas atrodė lyg nuo narkotikų apsinešęs.. Visas skersas išsižiojęs drybsojo… Pripažino visą savo kaltę visiems pareikštiems kaltinimams. Beje, prieš tai jis buvo teistas septyniolika kartų. Teisėjas, arba teisėjas-gaidys, skyrė jam keturis mėnesius kalėjimo. Užsiminė tik, kad, jei kaltinamasis būtų neigęs savo kaltę, būtų jį nuteisęs aštuoniems mėnesiams kalėjimo.

  Po teismo tik ir tesigirdėjo teiginys iš mano advokato, policininkų ir pačio manęs „This is a joke!“. Gal nieko ir nenuostabaus, nes tas teismas, kaip konvejeris – mūsų net neapklausė ir visų pagrindinių detalių neišvardino teisėjui. Nežinau, gal jis buvo pats asmeniškai plačiau susipažinęs, bet man nusispjaut, nes, bet kuriuo atveju, viskas atrodė graudžiai. Pasakiau policininkams, kurie tyrė šią bylą:

– Daugiau niekada negaišiu savo laiko tokioms byloms…

Ir jie visi sutiko linkčiodami galvas…

  Pirmame įraše, apie nuolaidas ir akcijas, jau minėjau alkoholį. Toje pačioje parduotuvėje vėl neblogas pasiūlymas – Carlsberg alaus skardinė tik už €1! Normali kaina būna apie €1,89. Nieko mąstyti nereikia – mes imam šitą reikalą! Griebiau dvidešimt keturias skardines už €24 ir pritaikyta nuolaida buvo €21,12:

 

P.S. Kiek Lietuvoje Carlsberg butelis arba skardinė kainuoja?

  Verkiau praėjusiame įraše apie nesibaigiančius šaltus orus Airijoje. Tai va – viskas praeityje. Kovas atnešė tikrą pavasarinį orą. Dienom saulė spigina ir prispigina net iki +12. Šeštadienis praleistas Naas’e su krepšiniu. Sekmadienį oras vis toks pat žavus. Žinai, „saulutė šviečia, išger…“ t.y. pabėgioti kviečia. Būvimas namuose – grynas savęs išsižaginimas (atleiskit už išsireiškimą). Šoku į tam tikriems šiauliečiams įprastą avalinę, rūbus ir pirmyn, Antanai!

 

  Nubėgus gal ketvirtadalį kelio, gretimais bėgimo takelio radau pastatytą treniruoklį! Nu čia tai krūtai! – pamaniau sau ir čiupau bandyt. Prastai sekėsi ant jo man… kreivai padarytas, bet jų buvo dar daugiau, tereikėjo bėgti toliau:

 

 

 

Kovo 5 d. į Dubliną atvyko garsusis Sharam, vienas iš dviejų Deep Dish grupės narių. Mūsų mielas draugas Alius neatskiriamas nuo „house”, „global underground” ir kitos panašios muzikos, tad jis viską žino apie rimtesnius renginius vykstančius Airijoje. Tad ir buvo suplanuota pasitūsinti Dublino naktiniame klube Tripod.

Trumpai: klubą atidarė tik 23 val. ir labai gerai, nes aš baigiau darbą 22:30 val., Kristina namo po darbo parsirado apie 23:00 val.. Klubas šalia mano darbo, tad toli eiti nereikėjo. Kristina prisijungė apie vidurnaktį.

Muzika. Dvi valandas apšildė kažkoks Kowalskis (gerai nepamenu) ir po jo likusias dvi valandas Sharam’as. Klubas užsidarė 3 val.. Pirmojo DJ leidžiama muzika tiek man, tiek Aliui labiau patiko nei pačio Sharam’o. Spėju todėl, kad Sharam’as pristatinėjo savo naująjį albumą Get Wild, kuris nėra toks šaunus, kaip kad jo senesni gabalai. Bet dėdė Džekas ir Tekila darė savo ir tūsas tesėsi!

Per vėlai rašau, bet kas domisi, tikrai apsilankė Kauno klube Exit praėjusį trečiadienį, kur viešėjo tas pats Sharam’as. Apie tai laikraštyje 15min.lt.

Čia kur kas šustresnis Sharam pasirodymas pristatant jau minėtą Get Wild albumą

  Ketvirtadienio vakaras. Planavom dumti į miesto centrą ir atšvęsti didžiąją šventę atitinkamai, tačiau apsiniaukęs šaltas oras paskatino nekelti kojų iš namų. Pasilikę namie, kukliai pasiruošę, pradėjom su vyno taure, lietuvišku tortu su tik dvidešimt šešiomis žvakutėmis ir linksma “Geriausios balių dainos” muzika. Ai, tiesa, buvo kažkiek panašu į pižamų vakarėlį, tad nenustebkite pamatę nuotraukas

  Kas nežinot, tai pasakysiu, jog Kristinai ypatingai patinka sniegas ir, aplamai, pati žiema (sniegas privalomas, antraip jokia čia žiema). Vėlai vakare pradėjo labai snigti. Apsimovėm pirštines, atsidarėm alaus ir patraukėm į statybas, tačiau ne į bet kokias, o į sniego senių – besmegenių statybas.

  Ritinėjau pirmąją besmegenio dalį iki prakaito. Nusprendžiau jį pradėti statyti mūsų namo prieškiemyje ar kaip jį pavadinti. Turėjau du čiojsus: lėtai, bet su daug jėgos užridenti nuo gatvės per bordiūrą pro vartelius arba įsibėgėti rutuliojant. Pastarasis variantas buvo akivaizdi klaida. Rezultatas – sudužęs didžiulis sniego kamuolys. Nieko nepadarysi. Su pasekmėmis reikia mokėt susitaikyt (alaus alaus alaus!) Kristina – moteris, turi daugiau pakantumo. Jai sekėsi kur kas geriau, tad netruko, kai “statyboms” įpusėjus, vis išlįsdavo koks kaimynas su foto aparatu ir įamžindavo Kristinos šedevrą. Taigi, ponai ir ponios, Jūsų smalsumui – sniego senis besmegenis ir tos nakties akimirkos:

  Šitam vaizdo įraše, buvau “pissed off”, nes sutratalinau taip sunkiai statytą besmegenio pirmąją apatinę dalį (butelis mano, nepagalvokit, kad renku nuo gatvės čia bonkių niekas nesupirkinėja, o galėtų).

  Airija, kaip ir Anglija, garsėja bjauriu vesiu ir lietingu oru, bet ne visi žino, kad čia puikiai auga ir kiek įmantresnė augmenija. Daugeliui iš mūsų, rytų Europiečių, atrodo labai keista, kad medžiai iš šiltųjų kraštų auga tokioje vietovėje. Tačiau taip jau yra ir, spėju, dėl to, kad metinė oro temperatūra nėra labai žema, tad augalai nenušąla.

  Įamžinau kelias nuotraukas šalia darbo. Labai puikiai matosi, jog visi kiti mums įprasti medžiai yra be lapų, kaip ir turėtų būti žiemą:

 

  O kol kas, “džiaugiamės” gruodžio mėnesio orais…

Tai bandom nesustirti :/

  Atvykę į Dubliną apsigyvenom šalia nemažo sporto komplekso Total Fitness. Metinis narystės mokestis standartiškai didelis – apie 650 eurų. Esant nuolaidoms, nereikia mokėti įstojimo į klubą mokesčio, kuris būtų apie 100-150 eurų. Tad sėdėjom ramiai ir apie tokias išlaidas net nesvajojom.

  Po metų, kai jau buvom nusipirkę mašiną, pradėjome eiti į labai gerą ir išskirtinai pigų sporto klubą Northwood. Jame narystė mums abiems kainavo 550 eurų ir įėjimas ir laiko limitas neribojami. Metai praėjo. Atėjo pasiūlymas prasitęsti metams vienam asmeniui už 225 eurus arba už 250 – metams ir trims mėnesiams. Tada, jau gyvenom kitame rajone ir važinėtis buvo per toli, tad atsisakiau. Bet raumenį tai noris pratampyt! O už gretimais esančią superinę sporto salę atiduoti 650 metinį mokestį bei 99 eurų įstojimo mokestį labai jau nesinori, kai gauni net ribotą lankymo laiką (iki 16 val.). Nors ten ir yra alpinizmui pritaikyta speciali siena, teniso kortai ir t.t., tačiau vis tiek per brangu (man (kol kas), o Kristina ten užsirašė ir maloniai sportuoja). Tad jau senai mintis sukiojosi apie mažą ir pigų suoliuką su štanga ir šiek tiek svorio. Taip ir padariau.

  Iš pradžių nusipirkau Everlast firmos neblogą suoliuką su 40kg (įskaitant 8,5kg štangą) svoriu. Nusipirkau prieš pat baigiantis Argos katalogui. Suoliukas ir visa kita tikrai kokybiški ir tik už 143 eurus. Beje, į komplektą įėjo pirštinės bei diržas.

   

  Aišku, po savaitės išėjo atnaujintas žurnalas, kur radau per pus pigesnį suoliuką su 35kg svoriu. Privalumas tas, kad suoliukas nusileidžia šiek tiek žemyn ir per pus pigesnis! Tik 73 eurai. Gražinau pirmąjį. Per 30 dienų galima gražinti ir atgauti mokėtus pinigus, jei prekė nenaudota (čia tik teoriškai, praktiškai viskas yra kitaip ). Imam šitą reikalą! Išsipakavau, o gi žiūriu, kad štanga susideda iš dviejų dalių! Kas per šūdas, galvoju?… Persiskaičiau instrukcijas. Ten rašo, kad negalima daugiau, nei 35kg dėti ant štangos. Susibiesinau, nes ką aš veiksiu su 35kg? Kitą dieną grąžinau atgal, nes jau internete nusižiūrėjau pirmojo suoliuko kopiją, tik be svorių. Svorius ir štangą atskirai pirkau ir visumoje sudėjus išlošiau šiek tiek, neskaitant laiko gaišimo. Taip jau yra, kai negali apžiūrėti prekės pirkdamas, na bent jau ne tokių gabaritų.

  Grąžinęs tą nupiepusį daiktą, pasiėmiau pirmojo suoliuko kopiją, nes jau buvo naujasis žurnalas ir senųjų prekių, bent jau mano pirmojo pirkto suoliuko, nebebuvo pardavime. Pirkau vien suoliuką už 68 eurus. Štangą su dviem hanteliais ir 50kg už 60 eurų, bei grindų apsauginį patiesalą už puse kainos (11 eurų), bei pirštines už 8 eurus. Tačiau turėjau hantelius ir 10kg didesnį svorį. Dar prigriebiau už 34 eurus 2x10kg svorius ir sulankstomą čiužinį už 27 eurus. Sumoje gavosi 209 eurai. Svoriai pas mane yra ne metaliniai, o plastmasiniai su kažkokiu smėlio užpildu. Kas yra gerai, nes nesibraižo grindys ir nebarška.

 

  

  Airijos valdžia mėgsta neblogai pajuokauti. Staiga, nei iš niekur pasirodė pranešimai, kad nuo vasario 1 d. Dublino miesto centre greitis ribojamas iki 30 km/h, vietoj buvusio įprasto (kaip ir visoje Europoje) 50 km/h greičio.

  Situacija tokia: liaudis nepatenkinta, bet nieko padaryti negali, žiniasklaida apie tai tik ir terašo, per radijas diskutuoja visi, bet taip nieko ir nepakeis – valdžia turi savo užmojų. Valdžios pozicija tokia – mažiname mirtingumo skaičių, sukeltų avarijų metu miesto centre. Teoriškai, važiuojant 50 km/h greičiu ir atsitrenkus yra pėstįjį ar dviratininką, tikimybė, kad jis mirs yra lygi 50%, bet situaciją atkartojus su 30 km/h – tik 5%! Antras ramstis – vidutinis automobilio greitis centre tėra apie 15 km/h, tad 30 km/h nieko neturėtų pakeist, keliavimo trukmei.

  Dabar policija šaudo ir gaudo tuos, kas lekia daugiau nei 35 km/h. Baudžia iš karto 80 eurų bauda ir prideda premiją– 2 balus. Jei, netyčia arba tyčia, sugalvojai apleliuoti dėl gautos nuobaudos, yra pranešta, jog tai nesuveiks, bet priešingai, pasididinsi premiją nuo dviejų iki keturių balų!

  Daugelis važiuoja, kaip ir važiavę. Didžiausia bėda yra taksistams, kuriems naujas greičio limitas yra, tarsi, peilis. Aš manau, reikėtų tą apribojimą taikyti tam tikromis valandomis, bent jau naktį kad nuimtų ir lai taksi laksto nebaudžiami.

   Visa ši istorija jau beveik praeityje. Šiandien ištraukė siūles. Šįkart trys, o praėjusį kartą keturių prireikė. Nieko labai ypatingo, tiesiog susilaužiau skruostikaulį.  Išoperavo 22 d. penktadienį, nors paguldė ketvirtadienį. Pirmą dieną nebuvo vietos operacinėje, tad teko atidėti sekančiai dienai. Šeštadienį jau buvau namie ir į darbą grįžau 28 d. ketvirtadienį. Visas reikalas kainavo 220 eurų. 70 eurų už pirmąjį priėmimą ir 150 eurų už dvi praleistas paras ligoninėje.

  Kas neįdomiausia dėl viso šio reikalo, kad dabar nebegalėsiu žaisti krepšinio šešias savaites nuo operacijos datos.  Dar žiauru buvo pasninkas, mat prieš operaciją negalima nei valgyti, nei vartoti skysčių. Tad nuo trečiadienio 23 val. nieko burnoj neturėjau, apart dantų šepetuko iki ketvirtadienio 20 val.. Kai paaiškėjo, kad operacijos tą naktį nebedarys, leido užkąsti savo nuožiūrą. GPS navigacija smegenyse iš karto aptiko ligoninėje veikiančią parduotuvėlę. Staigiai nušuoliavau ten yra už prisipirkau ko širdis geidė Kas įdomiausia, jog radau (airiškoje parduotuvėje) baltos mišrainės. Keista tai, kad joje radau kukurūzų. Užkandau iki vidurnakčio ir vėl ant “fastingo” (liet. pasninko).

  Buvau prigriebęs vieną neblogą autoriaus Harlan Coben knygą “Miškai”, tad buvo ką veikti tas dvi paras. Prieš operaciją gavau anestetikų, nuo kurių Maiklas Džeksonas užsilenkė Sakyčiau nieko dalykėlis, jei nemiga kankina – akys užsimerkia per 30 sekundžių.

  Gerai, pakaks pliurpalų ir daugiau vaizdinės medžiagos:

 

,   2009-ųjų metų pabaigą praleidome (jau trečią kartą iš eilės) Dubline. Pirmą kartą buvo linksmos Kalėdos ir naujieji metai, mat šventėme su Maironiais. Antrus metus praleidom praktiškai dviese ir be jokių didesnių linksmybių. Šiais metais pasikvietėme dalį šeimos, sakau dalį, nes atvyko abi mamos ir mano bratata. Mėgstu jį taip vadint

  Atskrido gruodžio 19d. ir išvyko sausio 3d.. Tad atsidžiaugėm vieni kitais iki soties

  Trumpai aprašysiu dviejų savaičių įspūdžius. Pirmiausia, pareidami iš oro uosto terminalo prie mašinos, radau oro uosto darbuotoją prie mano alfonso. Žmogelis matė, kaip moteris su Nissan Micra 97-ų metų įvažiavo atbula į mano dureles ir pasišalino iš įvykio vietos. Laimė, kad jis tai matė ir surado tą vairuotoją sekančiame aukšte ir nusirašė jos mašinos duomenis, nors vairuotoja iš pradžių neigė, kad įvažiavo į dureles. Šiai dienai situacija ta, kad laukiu žinių iš draudimo kompanijos apie žalos atlyginimą. Apie tai dar parašysiu, kai istorija užsibaigs.

Bulio sala ir Hoftas

  Man su darbu viskas taip išsirutuliojo, kad nedirbau visas tas dvi savaites. Kristinai teko dirbti, kaip įprasta. Per tą laiką šiek tiek pakeliavom. Užsukom pirmiausiai į bulio salos paplūdimį, gi pakeliui į Hoftą:

 

  Hofte yra neblogi skardžiai, kuriuos jau būsite matę, jei skaitėte mano ankstesnius įrašus (braukite žemyn norėdami pamatyti nuotraukas naujame lange):

  

 

 

Pora dienelių ir Kūčios su Kalėdom atėjo:

 

 

Powerscourts krioklys

  Sekančią dieną po Kalėdų nulėkėm iki jau seniau aprašytų Powerscourts krioklio:

 

Gineso saugykla

  26-ąją dieną apsilankėme Gineso saugykloje. Esu čia dirbęs keletą kartų, tad jau viską gerai matęs ir apžiūrėjęs, tik kai perki bilietą, gauni nemokamą alaus bokalą Gravity bare, o kai dirbau, niekas alumi nevaišino

 

 

 

  Prieš paskutinėje nuotraukoje gerai matosi dažnas airiško oro ingredientas – rūkas. Siūlau būtinai apsilankyti puslapyje, kur galėsite pamatyti visą Gineso saugyklą virtualioje erdvėje.

 

Radybos

  Paminėsiu vieną labai įdomų nutikimą, kuris buvo sekančios dienos vakarą. Nulėkėm iki mano senosios darbo vietos. Ten yra butelių ir rūbų konteineriai. Čia, jūsų žiniai, taros niekas nesuperka, tad tenka surūšiuoti ir išmesti. Kas keisčiausiai, šalia konteinerių užmatėm gražias dėžutes. Sustojom ir susimetėm į bagažinę keletą skaniausių šokoladinių saldainių ir sausainių nepraimtų ir nepraplėštų dėžių, kurių kainos nemažos:

 

 

Šiaurinė Airija ir milžino kelias

  Prieš naujuosius metus iškeliavom į Šiaurinę Airiją prie milžino kelio (Giant’s Causeway nuotraukos). Kas nematė, galit užmesti akį į mūsų ankstesnę kelionę prie tų pačių šešiakampių akmenų. Priminsiu, kad (toliau vertimas darytas su google translate pagalba) legenda pasakoja, kad Airijos kariai Fionn Mac Cumhaill (Finn McCool) pastatyta rampa vaikščioti į Škotiją kovoti su savo kolega Škotijos Benandonner. Viena versija Legenda pasakoja, kad Fionn užmigo kol jis pateko į Škotijos. Kai jis neatvyko, daug didesnis Benandonner kertama tilto ieško jo. Siekiant apsaugoti Fionn, jo žmona Oonagh nustatyta antklodė per jį, kad jis gali apsimesti, kad jis iš tikrųjų buvo sūnelio. Be keitimu, Fionn pabėgo nuo matote Benandonner’s great urmu, ir paklausė jo žmona, siekdami nuslėpti jį kaip kūdikį. Į abi versijas, kai Benandonner pamačiau "kūdikis" dydžio, jis prisiima tariamą tėvo, Fionn, turi būti milžiniška tikrųjų. Todėl Benandonner bėgti namo teroro, kopijavimo viršų Causeway atveju jis sekė Fionn.
Kitas variantas yra tas, kad Oonagh dažytos Rock formos kaip ir kepsnys, ir atidavė jį Benandonner, tuo pačiu Baby (Fionn) normalus kepsnys. Kai Benandonner pamatė, kad kūdikis galėjo valgyti tai taip lengva, jis pabėgo, tearing up grindinys.
"Dambis" Legenda atitinka geologinės istorijos kiek yra panašios bazaltas formavimas (tos pačios senovės Lava flow dalis) ne iš Fingal’s Cave svetainė apie Staffa saloje Škotijoje

 

 

 

Pakeliui užsukome ir į Dunluce pilies griuvėsius:

 

 

   Dar radom kažkokį nediduką iškyšulį su maža apgriuvusia pilaite ir šalia besiganančiomis avimis:

 

 

Naujieji metai

  Mamos pasilinksmino už mane su Kristina. Davė garo, kaip reikalas. Aš buvau ramybės būsenoje, mat Kristina dirbo iki trijų nakties, o aš važiavau jos parsivežt. Važiuodamas pavežiau vieną jauną porelę. Ne už dyką, bet už 50 eurų! Airiai naujuosius dauguma švenčia miesto baruose ir kavinėse, tad, kai reikia grįžti namo, visi taksi būna užimti ir priedo to, išvakarėse neblogai pasnigo ir pašalė. Tad visi su vasarinėm padangos važiuoja tris kartus lėčiau.

  

  Ryt, poryt, šiom dienom gal peržvelgsiu ir atnaujinsiu šį didelį postą.. O dabar, labanaktis, man rytoj į krepšinio treniruotę

  Dėl blogo oro treneris atšaukė treniruotes, tai teko tiesiog skaniai išsimiegoti. Apie lietuvišką orą Airijoje skaitykite čia, o tuo tarpu pridedu dar vieną skiltelę su keliomis nuotraukomis iš oro uosto išlydint mamas ir brolį: