Labai linksmai ir šauniai sutikome mūsų trečiąsias vestuvių metines visai kitame Airijos kampelyje, nei patys gyvename. Tas nuostabus kampelis vadinasi Killarney (liet. Kilarnis). Visų pirma, tai miestelis yra daugiau turistinis, o antra, mūsų odinėms vestuvėms jis kuo labiausiai tiko, nes jautėmės pabėgę nuo namų ir kasdieninės rutinos. Miestelis yra 300 km nuo Dublino. Dauguma kelio galima nuvažiuoti autostrada, tad kelionė neprailgo – 3,5 val. ir mes jau vietoje.

Dar trumpai aprašysiu, kas ir kaip ir leisiu pasidžiaugti keliomis nuotraukėlėmis bei vaizdo įrašais. Apsistojome keturių žvaigždučių viešbutyje Killarney Plaza Hotel and SPA. Vietelė tikrai įspūdinga, kaip ir Kilarnio gamta bei jo nacionalinis parkas. Kadangi viešbučių kainos nėra paslaptis, tai paminėsiu, kad mums kainavo apie €330 dvejom naktim priedo su buteliu šampano ir saldumynų lėkšte, nemokamas sporto salės bei dalis SPA (sauna, džiakuzis, garų kambarys ir baseinas) naudojimas, pusryčiai (švediškas stalas) ir viena vakarienė viešbučio restorane (užkandis, pagrindinis patiekalas ir desertas už visa kitką reikia susimokėti) (išsamiau jų tinklalapyje čia). Kai viską susumuoji, nebe taip daug ir gaunasi.

Atsidūrę viešbutyje apie 15:30 val., atsidarę šampano butelį ir pailsėję po kelionės išsiruošėme į viešbučio SPA. Pasinaudojome tik tai, kas jau įėjo į viešbučio kainą, tai – pirtis, garų kambarys, sūkurinė vonia ir baseinas. Visa tai atidaryta iki 20 val. vakaro, tad po „relakso” atgal į kambarį.

Užsisakėme valtį ir susiradome, kur išsinuomoti dviračius iš ryto. Dienotvarkė buvo aiški – dviračiai ir valtis po Kilarnio nacionalinį parką.

Rytas prasidėjo anksti. Kėlėmės 8 val. ir… pusryčiauti! Lengvai užkandę visokiausių vaisių ir arbatėlės išskubėjome sportuoti. Kristina į sporto salę, o aš pabėgioti po Kilarnį ir tuo pačiu surasti prieplauką, iš kurios po dviejų valandų turėjome išplaukti. Kaip Kristina sportavo, negaliu pasakyti – nemačiau, o, kaip sekėsi man, galite pažiūrėti čia – mano sporto kampelyje. Žiūrėkite žemėlapį, nes jame yra rodomos nuotraukos būtent ten, kur jas ir fotografavau, tad galite matyti Roso pilį, nuo kurios ir išplaukėme vėliau. Be to, dar spėjome antrą kartą papusryčiauti, tik šį kartą normaliai ir sočiai!

Išsinuomavome dviračius (€15 kiekvienam) ir išvažiavome, mano jau prabėgiotais keliais, prie Roso pilies.

Atkeliavo mūsų valties kapitonas ir pradėjome ruoštis išplaukti:

Keletas kadrų iš kelionės valtimi:

Kelios foto prie trijų šimtų metų senumo tiltelio:

Netrumpa kelionė valtele baigėsi. Pro kur plaukėme, galite pasižiūrėti čia. Ne visą kelionę ežerais įrašiau, gal kokį trečdalį tik. Atplaukėme prie kažkokių tais kotedžų (nebeatmenu pavadinimo). Ten turistinė vietelė, kur galima nusičiurkšti bei užkąsti. Mes atlikome tik pirmąjį variantą ir mynėm pedalus viešbučio link.

Nuo vietos, kur išsilaipinome, buvo apie gerų 20 km iki viešbučio. O pusiaukelėje dar laukė, jau kartą mūsų aplankyta, Mukros namas. Apie šį namą nerašau, bet Kristina apie jį labai daug ką galėtų papasakoti. Užsiminsiu tik apie tai, kad ten buvo apsistojusi kelioms dienoms Anglijos karalienė, nebeatmenu kuri. Vėlgi, keliones dviračiu iki Mukros namo ir nuo jo iki viešbučio (žemėlapiuose rasite papildomų nuotraukų) žiūrėkite čia:

• Iki Mukros namo http://runkeeper.com/user/caba/activity/50012387
• Iki viešbučio http://runkeeper.com/user/caba/activity/50036485 (galite matyti, kur buvom nuklydę-pasiklydę, bet iPhone mums kaip didelis žemėlapis rankose

Truputėlis ir video reportažo. Daugiausiai iš pasiplaukiojimo. Beje, kas nežino ar nemoka, būtinai pasirinkite geresnės kokybės vaizdą (kuo didesnis skaičius, tuo geriau) paspausdami mygtuką vaizdo įrašo apatiniame dešiniajame kampe:

Kaip ir tiek iš mūsų aktyvaus gyvenimo. Grįžę vėl skuodėme į pirtelę ir baseiną, o vėliau ir restoraną pasigardžiuoti, į kainą įtrauktai vakarienei. Buvo, šiokių tokių cirkų, bet apie juos, kaip visad aš sakau – prie stalo su buteliu ir akis į akį .

Prieš išvažiuodami nusifotografavome pačiame viešbučio vestibiulyje. Tik gaila, kad mano iPhone kameros stikliukas yra apibraižytas ir nuotraukos gaunasi labai prastos.

Ir pabaigai priminsiu, kad viršutinėje meniu juostoje esu pridėjęs naują skiltį „Sportas”. Galite ten apsilankyti ir peržiūrėti mano ir Kristinos (bet daugiausiai mano) pasibėgiojimų ar dviračio pasivažinėjimų. Matysite ne tik žemėlapius, kur sportuojame, bet ir nuotraukas (kai sustojame pailsėti ir galime pasifotografuoti).

Ačiū už dėmesį, tikiuosi nepavargote skaityti, bet aš jau eisiu miegot. Jau 4:15 val. ryto… Čiau braškės!

Antrosios vestuvių metinės buvo labai įsimintinos ir šaunios. Šiais metais šiek tiek pasitaisiau ir paruošiau Kristinai staigmeną, kurios ji tikrai norėjo – visa diena SPA centre. Užbėgsiu už akių ir prasitarsiu, jog ši idėja dalinai pasiskolinta iš Eduardo ir Marijos vestuvių metinių, kurias atšventė SPA centre. Gal kam nuskambės kaip tingus kopijavimas, bet tai ne tiesa. Pirmiausia, Kristina jau senai norėjo gero masažo ir net bandė susitarti su bendradarbe, kuri yra ir pradedanti masažuotoja. Bandžiau ir aš masažuoti prie žvakių šviesos, bet buvo ir taip, kad mano „masažas“ jautėsi keletą dienų po procedūros. Antra, perskaitęs Eduko ir Marijos tinklaraštį apie jų dieną SPA centre, supratau, kokio SPA turėčiau ieškoti – pirtis, garų kambarys, baseinas, sūkurinė vonia, pietūs, masažai ir šampanas.

Ieškojau nemažai, nes čia, Dubline, SPA centrai, o gal reiktų vadinti, centriukai, įsikūrė kokiam daugiabutyje, miesto centre, kur tik mažas kambarėlis su masažine lova, prieškambariu atsigerti arbatos ir viskas. To per mažai mūsų didelei šventei, pamaniau, ir ieškojau toliau. Pradėjau dairytis į prabangius viešbučius, kuriuose yra visko. Ir štai radau nerealų pasiūlymą – visa diena SPA centre, trijų rūšių masažai (90 minučių): veido, kojų su pedikiūru bei kūno nutrynimo, pasirenkami pietūs iš meniu, pirtys ir t.t. ir viskas už labai labai malonią kainą.

Kadangi mūsų metinės yra rugpjūčio 30-ą dieną, o ta diena buvo pirmadienis, tad SPA centre nebuvo nei gyvos dvasios apart mūsų. Jautėmės, lyg SPA būtų užsakytas tik mums vieniem!

Gerai, pradedam foto reportažą nuo čia. Po visų masažų mūsų jau laukė lengvi pietūs lauko kiemelyje:

Skaniai užvalgę ėjom toliau relaksuotis prie baseino ir džiakuzi. Užsakiau šampano. Beje, po vieną taurę mus pavaišino viešbučio sąskaita. Tiesa pasakius, tai buvo mūsų pirmas tikrasis šampanas, o ne, taip lietuviams įprastas, putojantis arba šampanizuotas vynas.

Nuotraukose nesimato baseino, kuriame smagiai paplaukiojau po visų masažų ir pirčių. Dabar šiek tiek vaizdelių iš persirengimo kambario:

Buvo vienas minusas. Pirtelės buvo atskirai tiek vyram, tiek moterim. Nors Kristinai gal ir pliusas buvo, nes galėjo nuo manęs pailsėti

Štai, šio viešbučio tinklalapio nuoroda bei SPA centras.

Labai dėkingi Povilui, kuris pabuvo vienas pats namuose ir leido mums pasidžiaugti. Tačiau išskirtinė diena vien SPA nesibaigė, grįžę pasiėmėm Povilą ir išlėkėm į miestą, kur atsidūrėme „The Pint“ pabe (angl. pub). Iš karto kyla klausimas, ką ten su nepilnamečiu vaiku veikti? Pirmadieniais ten koncertuoja Hot House Big Band džiazo grupė su septyniolika narių, tarp kurių yra ir vokalistas. Povilui labai patiko gyva muzika ir jis nieko panašaus prieš tai nėra matęs bei girdėjęs. Pasiklausykit lengvo džiazo iš to vakaro:

Buvo vienas minusas. Pirtelės buvo atskirai tiek vyram, tiek moterim. Nors Kristinai gal ir pliusas buvo, nes galėjo nuo manęs pailsėti .

Štai, šio viešbučio tinklalapio nuoroda bei SPA centras.

  Ketvirtadienio vakaras. Planavom dumti į miesto centrą ir atšvęsti didžiąją šventę atitinkamai, tačiau apsiniaukęs šaltas oras paskatino nekelti kojų iš namų. Pasilikę namie, kukliai pasiruošę, pradėjom su vyno taure, lietuvišku tortu su tik dvidešimt šešiomis žvakutėmis ir linksma “Geriausios balių dainos” muzika. Ai, tiesa, buvo kažkiek panašu į pižamų vakarėlį, tad nenustebkite pamatę nuotraukas

  Kas nežinot, tai pasakysiu, jog Kristinai ypatingai patinka sniegas ir, aplamai, pati žiema (sniegas privalomas, antraip jokia čia žiema). Vėlai vakare pradėjo labai snigti. Apsimovėm pirštines, atsidarėm alaus ir patraukėm į statybas, tačiau ne į bet kokias, o į sniego senių – besmegenių statybas.

  Ritinėjau pirmąją besmegenio dalį iki prakaito. Nusprendžiau jį pradėti statyti mūsų namo prieškiemyje ar kaip jį pavadinti. Turėjau du čiojsus: lėtai, bet su daug jėgos užridenti nuo gatvės per bordiūrą pro vartelius arba įsibėgėti rutuliojant. Pastarasis variantas buvo akivaizdi klaida. Rezultatas – sudužęs didžiulis sniego kamuolys. Nieko nepadarysi. Su pasekmėmis reikia mokėt susitaikyt (alaus alaus alaus!) Kristina – moteris, turi daugiau pakantumo. Jai sekėsi kur kas geriau, tad netruko, kai “statyboms” įpusėjus, vis išlįsdavo koks kaimynas su foto aparatu ir įamžindavo Kristinos šedevrą. Taigi, ponai ir ponios, Jūsų smalsumui – sniego senis besmegenis ir tos nakties akimirkos:

  Šitam vaizdo įraše, buvau “pissed off”, nes sutratalinau taip sunkiai statytą besmegenio pirmąją apatinę dalį (butelis mano, nepagalvokit, kad renku nuo gatvės čia bonkių niekas nesupirkinėja, o galėtų).

,   2009-ųjų metų pabaigą praleidome (jau trečią kartą iš eilės) Dubline. Pirmą kartą buvo linksmos Kalėdos ir naujieji metai, mat šventėme su Maironiais. Antrus metus praleidom praktiškai dviese ir be jokių didesnių linksmybių. Šiais metais pasikvietėme dalį šeimos, sakau dalį, nes atvyko abi mamos ir mano bratata. Mėgstu jį taip vadint

  Atskrido gruodžio 19d. ir išvyko sausio 3d.. Tad atsidžiaugėm vieni kitais iki soties

  Trumpai aprašysiu dviejų savaičių įspūdžius. Pirmiausia, pareidami iš oro uosto terminalo prie mašinos, radau oro uosto darbuotoją prie mano alfonso. Žmogelis matė, kaip moteris su Nissan Micra 97-ų metų įvažiavo atbula į mano dureles ir pasišalino iš įvykio vietos. Laimė, kad jis tai matė ir surado tą vairuotoją sekančiame aukšte ir nusirašė jos mašinos duomenis, nors vairuotoja iš pradžių neigė, kad įvažiavo į dureles. Šiai dienai situacija ta, kad laukiu žinių iš draudimo kompanijos apie žalos atlyginimą. Apie tai dar parašysiu, kai istorija užsibaigs.

Bulio sala ir Hoftas

  Man su darbu viskas taip išsirutuliojo, kad nedirbau visas tas dvi savaites. Kristinai teko dirbti, kaip įprasta. Per tą laiką šiek tiek pakeliavom. Užsukom pirmiausiai į bulio salos paplūdimį, gi pakeliui į Hoftą:

 

  Hofte yra neblogi skardžiai, kuriuos jau būsite matę, jei skaitėte mano ankstesnius įrašus (braukite žemyn norėdami pamatyti nuotraukas naujame lange):

  

 

 

Pora dienelių ir Kūčios su Kalėdom atėjo:

 

 

Powerscourts krioklys

  Sekančią dieną po Kalėdų nulėkėm iki jau seniau aprašytų Powerscourts krioklio:

 

Gineso saugykla

  26-ąją dieną apsilankėme Gineso saugykloje. Esu čia dirbęs keletą kartų, tad jau viską gerai matęs ir apžiūrėjęs, tik kai perki bilietą, gauni nemokamą alaus bokalą Gravity bare, o kai dirbau, niekas alumi nevaišino

 

 

 

  Prieš paskutinėje nuotraukoje gerai matosi dažnas airiško oro ingredientas – rūkas. Siūlau būtinai apsilankyti puslapyje, kur galėsite pamatyti visą Gineso saugyklą virtualioje erdvėje.

 

Radybos

  Paminėsiu vieną labai įdomų nutikimą, kuris buvo sekančios dienos vakarą. Nulėkėm iki mano senosios darbo vietos. Ten yra butelių ir rūbų konteineriai. Čia, jūsų žiniai, taros niekas nesuperka, tad tenka surūšiuoti ir išmesti. Kas keisčiausiai, šalia konteinerių užmatėm gražias dėžutes. Sustojom ir susimetėm į bagažinę keletą skaniausių šokoladinių saldainių ir sausainių nepraimtų ir nepraplėštų dėžių, kurių kainos nemažos:

 

 

Šiaurinė Airija ir milžino kelias

  Prieš naujuosius metus iškeliavom į Šiaurinę Airiją prie milžino kelio (Giant’s Causeway nuotraukos). Kas nematė, galit užmesti akį į mūsų ankstesnę kelionę prie tų pačių šešiakampių akmenų. Priminsiu, kad (toliau vertimas darytas su google translate pagalba) legenda pasakoja, kad Airijos kariai Fionn Mac Cumhaill (Finn McCool) pastatyta rampa vaikščioti į Škotiją kovoti su savo kolega Škotijos Benandonner. Viena versija Legenda pasakoja, kad Fionn užmigo kol jis pateko į Škotijos. Kai jis neatvyko, daug didesnis Benandonner kertama tilto ieško jo. Siekiant apsaugoti Fionn, jo žmona Oonagh nustatyta antklodė per jį, kad jis gali apsimesti, kad jis iš tikrųjų buvo sūnelio. Be keitimu, Fionn pabėgo nuo matote Benandonner’s great urmu, ir paklausė jo žmona, siekdami nuslėpti jį kaip kūdikį. Į abi versijas, kai Benandonner pamačiau "kūdikis" dydžio, jis prisiima tariamą tėvo, Fionn, turi būti milžiniška tikrųjų. Todėl Benandonner bėgti namo teroro, kopijavimo viršų Causeway atveju jis sekė Fionn.
Kitas variantas yra tas, kad Oonagh dažytos Rock formos kaip ir kepsnys, ir atidavė jį Benandonner, tuo pačiu Baby (Fionn) normalus kepsnys. Kai Benandonner pamatė, kad kūdikis galėjo valgyti tai taip lengva, jis pabėgo, tearing up grindinys.
"Dambis" Legenda atitinka geologinės istorijos kiek yra panašios bazaltas formavimas (tos pačios senovės Lava flow dalis) ne iš Fingal’s Cave svetainė apie Staffa saloje Škotijoje

 

 

 

Pakeliui užsukome ir į Dunluce pilies griuvėsius:

 

 

   Dar radom kažkokį nediduką iškyšulį su maža apgriuvusia pilaite ir šalia besiganančiomis avimis:

 

 

Naujieji metai

  Mamos pasilinksmino už mane su Kristina. Davė garo, kaip reikalas. Aš buvau ramybės būsenoje, mat Kristina dirbo iki trijų nakties, o aš važiavau jos parsivežt. Važiuodamas pavežiau vieną jauną porelę. Ne už dyką, bet už 50 eurų! Airiai naujuosius dauguma švenčia miesto baruose ir kavinėse, tad, kai reikia grįžti namo, visi taksi būna užimti ir priedo to, išvakarėse neblogai pasnigo ir pašalė. Tad visi su vasarinėm padangos važiuoja tris kartus lėčiau.

  

  Ryt, poryt, šiom dienom gal peržvelgsiu ir atnaujinsiu šį didelį postą.. O dabar, labanaktis, man rytoj į krepšinio treniruotę

  Dėl blogo oro treneris atšaukė treniruotes, tai teko tiesiog skaniai išsimiegoti. Apie lietuvišką orą Airijoje skaitykite čia, o tuo tarpu pridedu dar vieną skiltelę su keliomis nuotraukomis iš oro uosto išlydint mamas ir brolį:

  Nusprendėme išlėkti kur toliau nuo Dublino, kaip kad senais laikais. Turėjome tik vieną laisvą diena kartu, tad toli neišsiruošėm. Waterford’as. Išvažiavom nevalgę, tad stabtelėjom pakelės užkandinėje, kurių čia nėra tiek daug, kiek Lietuvoje. Skaniai persivalgę, movėm toliau Waterford’o link. Pakelės kavinė buvo gan sena, tad tokiose būtinai rasi senovinių įdomybių:

 

 

  Kadangi dabar tik rašau, tai ne viską bepamenu, bet užsukom kažkokiame miestelyje apžiūrėti bažnyčios griuvėsių:

 

 

 

 

 

  Toliau pravažiavome Waterford’ą ir kėlėmės su keltu:

 

 

 

  Persikėlę atsidūrėm kelionės gale – iškyšulyje, pavadinimu Hook Head (liet. kablio iškyšulys). Pradėjo dulksna pūsti, tad ilgai neužsibuvom:

  Pasibuvom,pradėjo laaaabai lyti,tad patraukėm į pavakarę namo. Gavau taurę su užrašu “Man of the Year”. Nebeatgaminu, ką ten veikėm tuose namuose.. Reiks Kristinos.

   Kristina šventą sekmadienį dirbo, tad likęs vienas pamaniau, kad apsieisime be margučių dažymo. Būčiau prastas lietuvis, jei taip ir būčiau viską palikęs. Sėdau į savo dektukų krabutę (VW Polo) ir nudūmiau į parduotuvę. Gaila, bet neradau niekur baltų kiaušinių, taip būčiau paįvairinės spalvas. Pasiėmiau du svogūnus ir toliau rinkausi lukštus nuo likusių lentynoje. Kasoje pardavėja paėmus maišelį jau norėjo išimti lukštus, bet – man jų reikia dažymui, – pasakiau. Pardavėja buvo nepėsčia ir sakė žinanti apie “natural coloring”.

  Vėlykinis ritualas buvo atidėtas vakarui ir ėmiausi kito senai žadėto darbo – spintos patobulinimo. Rūbai nevisi telpa, kaip kad norėtųsi, nes turime tik kabinamą spintą. Viskas įamžinta nuotraukose.

Spintos patobulinimas arba kitaip tariant upgrade’as

  Sutvarkyta spinta, bet prieš gerą savaitę ir tai kas iš tvarkos liko. Prireikė vienos paletės sumanymui įgyvendinti.

  Nekabinami rūbai sudėti ant lovos ir įpusėdas produktas išbandymo stadijoje.

  Gamyba. Kadangi nesu siuvėjas, kaip kad mano mama ir įvairiausių nereikalingų skudurų neturiu, tad teko paaukoti savo chalatą (Vis viena jis man niekad nepatiko).

  Papildoma lentyna vietos trūkumo bėdos neišsprendė, bet gyvenimas recesijos metu nepastebimai ėmė ir pagerėjo. Dabar miegosime mudu su žmona ramiai ir saldžiai, nejausdami jokios krizės Beje, pridedu nenusisekusį pietų gaminį.

Kiaušinių dažymas

  Mes labai kukliai. Šeši kiaušiniai, keletas svogūnų laiškų, pėdelnės ir siūlai.

 

  Prisiminiau, kad šį bei tą įdomesnio vis pafilmuodavau ir į youtube (video grojaraštis) įdėdavau. Šis bei tas pasikartos iš ankstesnių dienoraščio temų, bet ne patys vaizdai. Pradžioje gal pradėsiu nuo arčiausių įdomybių…

  Pradėsiu nuo antrosios kelionės į Brėjų (Bray) su draugais, kurie mus atvažiavo aplankyti iš Londono. Nuotraukų nebededu, o tik video…

  Toliau priminsiu apie kelionę prie krioklių…

  Gaila, kad prastoki matosi, bet užfiksavau dvigubą vaivorykštę dirbdamas prie namų…

  Kai dirbdavau Fingle (Finglas), tai ten netoliese matosi kalnai ir kai aušta, būna labai gražių vaizdelių. Kelis kartus net kamerą atsinešęs buvau, bet nepasisekė su orais tais kartais.. Tai galit pasižiūrėt tik mobiliuoju tel. filmuotą saulėtekį:

  Visai "neprastai" atrodo čia Dubline miesto autobusai, tie senesni. Mažumėle praleidžia…

  Teko įsmukti dykai įvienas futbolo varžybas vykusias Croke Park’e. Esmė paprasta, Croke parko apsauga yra mano kompanija, tad iš po darbo su darbine apranga nuvažiavau į stadioną ir mane praleido pro vartus kiti psauginiai, nes pamanė, jog aš ten (stadione) taip pat dirbu. Buvo dar en papildomų bairių, bet čia prie alaus tepasakot

  Pirmasis naktinis klubas, kuriame apsilankėme (su Maironiais) buvo BarCode (bent jau taip mes vadinom)

  Na ir pabaigai pateiksiu airišką Hallowe’en…

   Tai šiam kartui tiek. Nepamirškit, kad mes irgi Jūsų pasiilgom

  Kaziuko mugė Airijoje vyko jau antrąjį kartą, tad galime vadinti tradiciniu renginiu. Smagu, kad ir kur bebūtume, stengiamės nepamiršti kas mes esam ir iš kur kilę.

Tik kaži ko tokia nerami, miela Kazimiera?

    Pirmosios kūčios buvo pas Maironius. Dėja, Kristina turėjo dirbti tądien ir negalėjo dalyvauti Na o štai taip atrodė mūsų stalas:

 

   Ši diena ypatinga tuo, kad Kristina ir aš išdraugavome jau tris metus. Paminėti šią progą nuvažiavome į Dublino centrą. Išgėrėme putojančio vyno ir t.t.

 

   Nieko čia nekomentuosiu, tiesiog nuotraukėlė… Na nebent tai, kad dar nuotraukoje trūksta trijų svečių – Vyganto ir Eligijaus su Ieva. O Kristina už kadro (fotografė).