Mindaugas ir Kristina

  Tęsiu savo akibrokštų temą, bet šįkart ne apie Airiją, o apie Italiją. Gal pamenat mano ankstesnį įrašą apie kvailus kriauklių kranus Airijoje? Na, čia bus vėl apie tą patį, bet itališkai!

  Per atostogas Italijoje, teko matyti ne vieną keistą vaizdelį, bet šis man užkliuvo asmeniškai per apsilankymą viename restoranėlyje. Įsivaizduokit, išeinu iš tualeto ir stabteliu prie kriauklės nusiplauti rankų. „Hmm, o kaip atsukti vandenį?“ – pagalvojau sau keistai besimosikuodamas rankomis. Gal judesio sensorius yra kur? Mosikuoju įnirtingai… Nieko. Jokių rankenėlių vandeniui atsukti nėra, jau pasimečiau, kai moteriškė, stovinti eilėje į tualetą, kažką pasakė itališkai ir bakstelėjo pirštu žemiau kriauklės. Apšalau, pamatęs neregėtą Leonardo išradimą. Vietoj kokios nors rankenėlės yra pedalai po kriaukle, kuriuos nuspaudus paleidžiamas atitinkamai šaltas arba šiltas vanduo. Paskutiniojoje nuotraukoje yra šiek tiek kitoks mechanizmas – metalinė knopkė grindyse. Tai vat, mielieji, nukeliavę Italijon, mokėkit elgtis su itališkom kriauklėm!

  Po smagios viešnagės Florencijoje nudardėjome su traukiniu į visame pasaulyje žinomo pasvirusio bokšto miestą – Piza. Atvykome pirmadienį, susiradome labai smagų viešbutį ir patraukėme įžymiojo pasvirusio bokšto link. Iki jo tik koks vienas kilometras, tad iš esmės prie pat. Visa Piza yra itin nedidukas miestelis.

  Nusipirkome bilietus į Pizos bokštą ir liko koks pusvalandis iki turo pradžios, kai Kristinai vaisai atsilupo naujų basučių padai. Mes – linksmi žmonės, tad nenuliūdom, nors Mentos saldainių ir neturėjom, ir nekantriai laukėm, kada įžengsim į Tą bokštą ir pasimėgausime nuostabiu saulėlydžiu.

  Iš bokšto matosi didelė bazilika (bažnyčia) pavadinimu, Camposanto Monumentale, baptisterija ir katedros aikštė:

  Gerą pusvalandį pasivaikščioję ir pasigrožėję vienu iš įžymiausių ir unikaliausių bokštų pasaulyje, nupėdinom apsižvalgyti aplink katedros aikštę:

 

  Saulėlydis prasidėjo, kaip matot, ir mes patraukėme upės link pasigrožėti nuostabiu saulėlydžiu ir skaniai pavakarieniauti ant kranto:

 

 

  Sekanti diena buvo dar karštesnė ir, manyčiau, pati karščiausia iš visų buvusių. Nupėdinom dar kartelį prie katedros. Pasideginome ant saulutės. Pasivaikščiojom po miestą tai šen, tai ten, užsukome į botanikos universiteto sodą, kur radome nuostabią juodą katę, sekiojančia visur visur paskui mus. Užkandome nežinomame parkelyje ir po kelerių valandų sėdome į autobusą ir tiesiai į oro uostą:

 

 

  Skrydis buvo pasakiškas, nes dangus giedras giedrutėlis ir labai šaunių vaizdelių prisižiūrėjome, bei pasivaišinome mokamomis lėktuvo įgulos siūlomomis gėrybėmis:

 

  Atostoginis maratonas tęsiasi. Susipakavę ir papusryčiavę nužygiavom į šalia esančią traukinių ir autobusų stotį Termini. Planas buvo išsinuomoti automobilį vienai dienai ir su juo nusigauti pakrantės keliu (žalia linija) iki Florencijos. Tačiau, kaip jau rašiau pirmoje dalyje, važiavome traukiniu (mėlyna linija).

(Jei kas dar nepastebėjo, ar nežino, tai kiekviena nuotrauka yra su aprašymu, tereikia užvesti kursorių ir palaikyti sekundėlę)

  Florencijoje nutiko vienas baisus dalykas iš dviejų galimų. Pirma, vos nenutrenkė Smart For Two ir antra, apsistojome košmariškame dviejų žvaigždučių viešbutėlyje, o gal, tiksliau, pensionate (buvo užrašas „Pensione“). Buvo tikrai baisiai prastai. Mes turėjom planą B ir ten grįždavom tik vėlai naktį ir nusitašę. Ryte nešdavom kudašių kuo greičiau į miestą. Tad to baisumo daug ir neteko išgyventi. Ten ne dvi žvaigždutės, o minus dvi…

  Florencijoje buvo ir šiai dienai vis dar tebėra apsistojęs mano buvęs bendradarbis Šonas (angl. Sean), kuris metė darbą koledže, kuriame aš ir jis dirbome, ir išlėkė gyventi ir mokytis italų kalbos Florencijoje. Tad su juo jau viskas buvo suplanuota. Susitikom tą pačią dieną ir taip kasdien. Praturtino mūsų viešnagę daugiau, nei bažnyčių ir statulų aplankymais.

  

  Florencija yra ganėtinai maža, tad visur pėsčiom galima apkeliauti per keletą dienų. Pradžioje aplankėm miesto centre esančias didžiausias įžymybes: Duomo (Florencijos katedra su įžymiuoju kupolu, 463 laipteliai iki viršaus), Giotto’s Campanile (Giotto varpinė 414 laipteliai iki viršaus), Palazzo Pitti (gyveno visos Florencijos valdytojo šeima), Ponte Vecchio (tiltas, ant kurio pastatyti namai) ir dar keletą centrinių aikščių. Vienoje iš jų buvo labai tiksli Dovido statulos kopija. Štai foto reportažas:

  Daugiau yra prifilmuota, teks palaukti, kol sukursiu filmuką. Žemiau nuotraukos iš Giotto varpinės (bokšto). po kelių dienų užsukome ir į patį Duomo kupolo viršų.

 

  O dabar vaizdelis (pagreitintas), kaip lipome žemyn 414 laiptelių:

 

  Čia buvo pateiktos nuotraukos iš kelių dienų. Vieną vakarą nuėjome į Mikelandželo aikštę. Labai nereali vietelė. Viskas matosi, nes ji yra šalia miesto ir ant kalvos. Nuėjome ten jau saulei leidžiantis. Pasigrožėjome saulėlydžiu, paklaidžiojom aplinkui. Radom ant pačios kalvos viršūnės bažnyčią. Gėrėm šampaną iki kol atėjo kunigas ir paprašė išeiti, nes jau rakino vartus. Tiksliau vartus jau buvo užrakinęs, tik pasakė, kad išeiti teks pro šoninius vartelius. Vuoreva… Štai, kaip atrodė toji bažnyčia – vienuolynas ir naktinė Florencija:

 

 

 

  Didelį kupolą su gretimais kyšančiu bokštu jau turėtumėte atpažinti, tai Duomo ir Giotto’s Campanile (Giotto varpinė):

 

  Paskutinėje nuotraukoje matosi, taip pat minėtas, Ponte Vecchio tiltas su namais ant jo:

 

  Turiu tokį pažįstamą italą. Prieš važiuodami į Italiją visko išsiklausinėjome ir prisirinkome patarimų. Vienas iš patarimų buvo užsisakyti vietinį Florencijos kepsnį pavadinimu fiorentina (angl. T-bone steak) ir valgyti užgeriant vienu skaniausiu itališku vynu Chianti. Beje, šis steikas yra vienas mėsos gabalas su kaulu ir sveria nuo 1 kg iki 1 kg ir 200 g. Pirmą dieną užsisakiau tik porciją vienam žmogui, tačiau apšilęs padus po kelių dienų griebiau visą 1200 gramų! Skanumėlis nerealus, kaip ir kaina – €50. Gaila, bet nuotraukoje nesimato jo didumo, tačiau šalia pridedu nuotrauką, kad susidarytumėte tikrą įspūdį:

 

  Jei kalbėti apie kainas, tai Florencija yra itin brangus miestas. Pizoje bei net Romoje viskas buvo kur kas pigiau. Naktį centre už tris 0,33 l talpos buteliukus sumokėjau €10,50. Kur atokiau paėjus į mažytę parduotuvę 0,66 l butelis kainuoja €1,80.

  Užsukome ir į Da Vinčio muziejų. Įdomus tuo, kad ten sukonstruoti jo išradimai pradedant nuo guolių iki skraidymo mašinos. Apie šį muziejų plačiau bus atskirame įraše, kur pateiksiu vien tik filmuotą medžiagą, beje, 1080p raiška!

  Jei nepastebėjote, tai Italijos miestuose labai daug aikščių. Vienose pastatyti obeliskai, kitose – fontanai su su vairiausiomis skulptūromis ir trečiose ir tas, ir tas. Tad vienoje iš centrinių Florencijos aikščių vieną popietę radom kažkokį stendą, sumažintą Florencijos miesto maketą iš žalvario. Priėję arčiau labai nustebom, nes tas maketas – aklųjų žemėlapis! Trečiojoje nuotraukoje galite įžiūrėti Brailio raštą esantį ant gatvių, ant namo stogų, upės.

 

  Pirmadienį iš ryto, prieš išvažiuodami į Pizą, atsistojome į eilę, vedančią į Duomo kupolo viršūnę, beje, kupolas yra dvigubas. Užsikabarojom 463 laiptelius ir vaizdelis nerealus:

 

 

  Atkreipkite dėmesį į freskas ant Duomo kupolo lubų. Freska vadinasi „Paskutinioji teismo diena“. Nupiešta nuo dangaus iki pragaro. Viršuje dangus, per vidurį žemė ir apačioje pragaras. Nerealios freskos!

 

  … ir nulipom 463 laiptelius žemyn. Pagreitintas video apie visa tai:

 

  Pabaigai dar keletas nuotraukų:

  

  Bendram įspūdžiui apie Florenciją pakaks. Dar yra keletas įdomybių iš Italijos (bendrai) ir iš čia, Florencijos, bet apie tai parašysiu po mėnesiuko kito.

  Trečią dieną sėdom vėl į apžvalginį autobusą ir išlipdavom įdomiausiose lankytinose vietose. Štai mūsų autobusas:

 

  Kadangi praėjusią dieną apvažiavom visą kelionės maršrutą su tuo autobusu, tai žinojome, kas mūsų laukia ir išlipom tik kiečiausiuose vietose, nes laikas spaudė. Viena iš „turi pamatyti“ vietų buvo Koliziejus. Pažįstamas italas buvo įspėjęs ir pataręs, kas laukia ir ko pasisaugoti Italijoje. Priėjus prie Koliziejaus prisistatė vietiniai apsirengę senovės romėnais ir pagriebę foto kamerą pastatė ant pakylos ir surengė smagią foto sesiją. Jai pasibaigus pareiškė:

  – Prašom susimokėti €20, asmeniui €10.

  Baigėsi tuo, kad daviau €10, būčiau davęs tik €5, bet smulkiau nei €10 neturėjau. Plėšikai ir apgavikai!

  Žemiau matote atkurtas sėdimas vietas, kur sėdėdavo imperatoriai ir kiti svarbūs asmenys. Toliau matosi tai, kas slėpėsi po pačia Koliziejaus arena – rūsiai su daugybe kamerų, kur ir buvo laikomi gladiatoriai bei kovai paruošti plėšrūs žvėrys:

 

  Patraukėme į romėnų forumą (angl. Roman Forum). Tai didelio ploto archeologinė kapavietė su išlikusiais nerealiais statiniais. Šioje vietoje yra pastatas su durimis, kurios yra antros pagal senumą Romoje ir joms yra 1 700 metų. Įdomu tai, kad yra išlikęs originalus raktas ir durys rakinėjamos su tuo raktu. Šioje vietoje yra akmuo, nuo kurio senovės Romoje buvo matuojami atstumai iki kitų miestų, iš čia ir yra kilęs posakis, kad „visi keliai veda į Romą“. Gaila, bet dėl laiko stygiaus neberadom šio akmens. Dar daug ko ten yra, nebepasakosiu, geriau pasižiūrėkite patys:

  Pirma, pastatas su 1 700 metų senumo veikiančiomis durimis. Antra, ilga istorija apie šį pastatą, bet tai, ką matote, tėra tik pusė jo (iš aukščio):

  Sekanti stotelė Vitorianas (Vittoriano). Nuostabi vieta:

  

  

  Toliau metėmės į žymųjį Romos Panteoną. Čia yra kapavietė su Rafaelio palaikais:

 

 

 

  Tačiau, kaip jau minėjau, Romoje, kur tik bežengsi, visur nerealu! Užsukome į bažnytėlę ir po jos praėjome pro nuostabų („pagerintą“) gyvenamąjį pastatą su įmantriu (Italijoje įprastu) vidiniu kiemu:

 

 

  Priėjome ir Trevi fontaną. Sako, kad jei įmesi sau per petį pinigų į fontaną, tai gal būt ateityje sugrįši į Romą:

 

 

  Kiek pažingsniavus spėjo sutemti, tačiau pasiekėme Spanos aikštę arba ispaniškus laiptelius:

 

  Dar paplavinėjom po miestą, aplankėm Navonos aikštę, Sant Andželo pilį ir sekančią dieną jau buvome Florencijoje!

  Užsukome ir į vieną iš garsiausių bei brangiausių parduotuvių gatvę Via Dei Condotti

 

  Šitoje gatvėje yra įsikūrusios vienos iš garsiausių pasaulio dizainerių parduotuvės, kaip kad Gucci, Armani, Pradda ir t.t.. Ačiū, Zenonui, kad jau buvo vėlu ir jos nebedirbo. Piniginė liko tokio pat storumo, kaip ir buvo

  Sekantis įrašas bus priešpaskutinis ir jis bus apie Florenciją!

  Taip taip! O taip – Italija! Atostogos senovės romėnų žemėje. Šių metų atostogas nusprendėme pasidaryti trumpesnes, tačiau daugiau – keturios atostogos po vieną savaitę. Pavadinkime žvalgybinėmis.

  Bilietai į Romą buvo pigesni nei į Barseloną ar Alikantę (netoli Manfredo). Mums dviem Dublinas – Roma, Piza – Dublinas ir su vienu lagaminu kainavo €188,86 (652,10 LT). Tai yra gan pigu, nes pirkau bilietus į Lietuvą liepos mėnesiui ir paklojau €465,92 (1608,73 LT), kas būtų 2,5 karto brangiau ir net skrydžio draudimo nebeėmiau.

  Bendrai apie atostogas. Atskridom į Romą, apsistojome trim naktims. Paskutinę dieną Romoje norėjome išsinuomoti mašiną ir važiuoti pakrantės keliu į Florenciją, tačiau visos mašinos buvo išnuomotos. Tiesa, buvo viena, mažiausiai trim dienom ir už €275. Tai pasiuntėm mintyse tą darbuotoją „uogauti“ ir nusipirkom antros klasės tiesioginius traukinio bilietus į Florenciją. Bilietai ne pigūs – €94 per abu, bet kelionė užtruko tik 1 val. 15 min., kai tuo tarpu atstumas tarp Romos ir Florencijos yra 291 km (apie 2 valandos 50 min. važiuojant su mašina greičiausiu magistraliniu keliu).

  Pabuvę tris naktis Florencijoje nusipirkom traukinio bilietus už €11 per abu ir riedėjom lėtai sustodami kiekvienoje stotelėje iki Pizos. Pizoje pernakvojome ir namo.

  Roma – fantastiškai nerealiai gražus ir be galo įdomus miestas. Visur įspūdinga. Sunkiai rasi kokias apleistas paprastas vieteles.

  Nuotraukų komentarai surašyti ant pačių nuotraukų, tereikia užvesti kursorių (pelytę) ir palaikyti sekundėlę. Ačiū ir smagaus skaitymo:

  Nepaisant to, kad visą parą nemiegoję. Skrydis į Romą buvo 6:30 val. ryto, tad namus palikome jau 4 val. tik tik baigę krautis lagaminus. Ir jei ne itališka ekspreso, tai man būtų buvę kapiec… Tad pirmą dieną ilgokai ieškojome pigiausio padoraus viešbučio, kol suradom už €75 per parą su pusryčiais. Dviejų žvaigždučių miesto centre su Wi-Fi ir t.t..

 

  Paskutine nuotrauka ir baigėme. Pavalgėme, pasibuvom ir miegot. Sekančią dieną nusipirkom turistinio dviejų aukštų ir be stogo autobuso bilietus ir važinėjome po Romos įžymiausias vietas. Išlipome Vatikano mieste. Paveizėjom, kaip popiežius sutiko svečius Šv. Petro aikštėje ir aplankėme Vatikano muziejų, kuris, man nepatvirtintais duomenimis, yra ketvirtas pagal dydį pasaulyje. Jį aplanko virš keturių milijonų žmonių kasmet. Jame yra tiek daug meno dirbinių, kad jei prie kiekvieno iš jų sustotum ir skirtum tik keliolika ar keliasdešimt sekundžių, tai užtruktum apie septynis metus. Štai kokios eilės būna į tą muziejų (nuotrauka pasiskolinta iš Vikipedijos):

ir čia tesimato tik koks pusė visos eilės. Gerai, pora kadrų iš pačio muziejaus. Štai Švento Petro aikštė:

 

 

  Toliau tęsėme Vatikano muziejaus link:

 

 

  Truputėli gaila, bet nenuėjome į pačią Šv. Petro bažnyčios vidų, spėju, sekantį kartą nueisim Ha Ha

  Pirmosios dvi dienos prabėgo nuostabiai ir įspūdingai! Romoje išbuvome keturias dienas, čia tik pirmos dvi. Šią savaitę įmesiu antrą dalį apie Romą, toliau seks keturios dienos Florencijoje ir dvi paskutinios dienelės Pizoje.

  Pameni, buvom grįžę liepos 31 d.? Dvi savaitės! Iš šių dviejų savaičių papasakosiu apie vieną vakarą.

  Tą kartą, grįžom ne vien mes, tačiau grįžo ir kiti geri draugai. Grafkė (Kristina) grįžo iš Maskvos, bet ne viena, o su, ją ten ištempusiu, vaikinu Kotu. Jei reiktų apibūdinti grafkę, tai labiausiai panašu į ją būtų mažas kelių savaičių kačiukas. Mielas žmogus Kotas neatsilieka ir yra kietas bičas – “restepa”!

  Kitas draugas atkako iš Norvegijos paslapčiomis ir apie tai mums neprasitaręs. Skambina man Vycka, girdžiu triukšmą fone, na tokį, koks tik Kišenėje begali būti. Sakau, girdi, tu Kišenėje sėdi!? Taip! – Atsako. Jėga, pamaniau, ir štai mes visi emigrantai susitinkame mieloj Kišenėj.

  Dabar rašydamas galvoju ar nusirengti drabužius buvo gera girtų idėja, ar vis gi alkoholis buvo mus užvaldęs labiau nei mes patys manėm?

    Kelionės pradžia buvo sunki. Vos pora valandų tenumigę lėkėm į oro uostą – vartai užsidaro 5:30 val. ryto. Išskridome 6 val. Dublino laiku. Dar tokio ankstaus skrydžio nėra buvę pas mus.

  Lietuvėlėj gerai – orai šilti ir saulėti. Štai, palyginimui, Dublino ir Šiaulių orų prognozės savaitei. Aišku, jei tikėti Nagliu Šulija, tai nieko gero nebus.

 

  Atostogų scenarijus visiems daugiau ar mažiau įsivaizduojamas – lankom gimines, draugus ir artimuosius, įvairiausios alkoholinės linksmybės ir truputėlis aktyvių atostogų. Iškyla su baidarėmis Šilalės rajone žemyn Jūros upe buvo vienas iš kručiausių momentų. Gėrėm skanų alų Švyturio Extra 7,5 laipsnio. Pasirodo, kad “Extra” ir “Stipriausias” turi labai panašias etiketes:

 

  Būta dar daug linksmybių. Labai patiko Livų akvaparke, nes buvo atidaryta lauko zona, kurios dar nebuvome niekad bandę. Tiesa, pamiršau paminėti ilgą kelionę į Lenkiją. Ten nusikorėm gan toli – į Poznanę. Keliavom pažiūrėti, kaip atrodo dramblys gėjus! Poznanės naujasis zoologijos sodas yra didelis, teko viltis po dešimties val. važiavimo 5,5 km – toks kelias, norint apeiti visą zoologijos sodą. Po naujų įspūdžių ieškojome nakvynės namų. Pasirodo ne taip ir pigu ten – 300 zlotų dviem už naktį. Pavažiavom toliau nuo miesto ir radom pakelės užeigą su kambariukais, tad ten apsistojom ir teatsiėjo 120 zlotų dvivietis kambarys. Lenkija nebūtų Lenkija be gražių ir jaunų mergaičių stovinčių pakelėje už Varšuvos. Savotiškas “zoologijos sodas” Truputėlis foto iš kelionės…

Skaitykite arba žiūrėkite Lietuvos ryte apie gėjų dramblį Ninio.

  

 

 

Kelionės maršrutas. Važiavom kitaip, nei parodyta. Kelionė truko apie 10 val., nuvažiavom virš 800 km, čia tik į vieną pusę.

 

  Kitos atostogų akimirkos:

 

  

  

  Vienas iš malonių dalykų buvo tai, kad ne tik mes grįžom atostogų Lietuvon, bet ir sena Kristinos draugė grafkė su vaikinu Kotu iš Maskvos ir paslapčiom grįžęs Vycka iš Norvegijos. Buvo neblaiviai smagu. Labai neblaiviai. Šią temą papildysiu už poros savaičių, kai tik sulauksiu nuotraukų iš chebros.

  Buvau grįžęs į Lietuvą liepos 1 – 8 dienom. Lauros ir Giedriaus vestuvių proga. Skrydis buvo klaikiausias iš visų turėtų. Galiausiai šią temą teks papildyti vėliau, nes po vestuvių teko nešti mūsų “nemirtingą” fotoaparatą į garantinį skyrių, tad nuotraukėlių ir video nėra kol kas.

  Grįžau atgalios visas subaladotas arba susibaladotas, čia jau sunku ir prisimint nuo tiek alkoholio. Dubline nieko naujo, net kelis kartus krepšinio neteko sužaist, nes salė buvo atšaukta kažkodėl tais. Teko griebt xbox’ą. Sekit dienoraštį, greit atnaujinsiu.

   Užpraeitą šeštadienį (vasario 28 d.) atsidūriau LT. Gaila, bet tik trims dienoms, tačiau skųstis negaliu – šeima, draugai, sniegas ir gerai praleistas laikas! Didelis dėkui uošvenei ir kitiems šeimos atstovams padedant transportuoti mane į Vilnių. Nepamirštu ir draugų, kurie pargabeno iš Rygas aerauosta

  

  Grižus į Dubliną, teko važiuoti į nuovadą rašyti pareiškimo dėl užpuolimo, bet bylą nagrinėjantis pareigūnas buvo išvykęs, nors ir buvo sutartas susitikimo laikas. Teko grįžti po savaitės – parašiau. Paklausus, ko galiu tikėtis iš šios bylos, nuteikė pesimistiškai, mat užpuolęs vagis gali ir išvengti kalėjimo. Dabar yra nagrinėjama byla iš policijos pusės. Galiu ir aš asmeniškai iškelti civilinė bylą užpuolikui, tada būtų kita byla, tikiuosi to neprireiks, bet prireikus, paduosiu į teismą, paduos ir mano kolegos.

  Apsilankiau pas šaunų daktarą David Ryan, kuris praėjusį trečiadienį (kovo 5 d.) darė operaciją. Po operacijos savijauta kaip visados – s%$@^ai. Per operaciją buvo įkišę kažkokį vamzdelį į gerklę, tad dar ir šiandien, bet beveik praėjo, kraujuoja nosis ir gerklė. Kad kraujuos, perspėjo prieš operaciją.

  Trumpai apie operacijas Lietuvoje ir Airijoje. Lietuvoje, vežė į operacinę. Visas paruoštas. Klausia bevežant:

  – Dešinę ranką operuos, taip?

  – Ką? Ne! Man kairės kojos menisko operacija!

  – Gerai, gerai, tik niekam nesakyk, tuoj sutvarkysim…

  Buvau nustebęs tokiu "respublikinės" (Šiaulių ligoninės) darbuotoju darbu.

  Dubline tik atėjus į ligoninę, teko palaukti tris valandas, nors dieną prieš tai užsirezervavau lovą, beje, daktaras taip pat informavo apie mano operaciją ligoninės darbuotojus. Gerai, kad įsidėjau literatūros (Žiburių miestas, lietuvišką Playboy 4 nr.), nes teko pralaukti 3 val., kol atsilaivino lova. Darbuotojai buvo labai malonūs, palata 3 kartus didesnė nei Šiauliuose, bet su tiek pat lovų. Palatoje yra tualetas su veidrodžiu ir kriaukle, kitas kambarys su dušu ir kriaukle, bei atskirai vien tik kriauklė su veidrodžiu, tad eilių nebūdavo. Valgis. Ateina darbuotoja ir paklausia, ko norėtum pusryčiam, pietum ir vakarienėi. Duoda pasirinkti vieną, antrą ar trečią patiekalą. Puiku!

  Tik atėjus į palatą uždėjo ant kojos ir ant rankos juosteles su mano duomenimis. Prieš operaciją du darbuotojai tikrino gal keturis kartus ar aš esu tas asmuo ir ar ten mano parašas, ar aš žinau, ką su manim darys… Šiauliams tikrai reiktų pasimokyt iš to…

  Operacija tesėsi gal 15-20 min. Paliko per naktį, nes bijojo, kad nebūtų pažeidę dešiniosios akies. Sekančią dieną grįžau namo. Miegu tik ant nugaros ir ant kairiojo šono.

  Šiandien trečiadienis, rytoj einu išsitraukti siūlus ir žadu penktadienį grįžti darban. Taigi tiek iš "nelaimių zonos"

   Sveiki, kas lankydavotės čia ir bandydavot sekti mūsų – Kristinos ir mano – gyvenimėlį svetur. Po techninių nesklandumų su IPT (interneto paslaugų tiekėjas). Kadangi internetas buvo tik bandymo stadijoje ir viešai neprekiaujama, tai reikėjo tikėtis nepilnaverčio interneto. Dabar testavimai juda pabaigon, tad internetas pradėjo veikti sklandžiai, nors prieš keleta dienų paskambinau ir paprašiau, kad nutrauktų sutartį. Kovo 16d. bus nutraukta, tada turėsime kitą interneto tiekėją, su mums geresnėmis sąlygomis.

  Daug laiko praėjo nuo paskutinio pranešimo, daug ir ko įvyko, pasistengsiu trumpai aprašyt, ką veikėm ir kur. Mažiau teksto, daugiau iliustracijų.

  Įšlubuoju į tuomet naujus namus, dabar jau geriau neprisiminti jų…

  Grižus iš LT į IE pavyko sudalyvauti atrakcionuose, vienam buvo ne šuns papai – ojojoj…

  Praėjo 11 dienų po operacijos, tad reikėjo traukti siūlus lauk. Pritaikiau technkika DIY (do it yourself):

 

 

  Kai siūlų nabėr, tai galima ir į naktinį klubą užsukt, o po klubo namuose pratęsimas…

 

  Airijoje gyvena keli mano grupiokai, tad su dviem iš jų artimiau palaikome ryšius. Lapkričio 8 d. sudalivavau (dėja vienas, Kristina dirbo) Aliaus (antras iš kairės) 25-etyje.

  Sutikome Šv. Kalėdas pas buvusį grupioką Tullamore mieste, tame mieste gaminamas garsus airiškas viskis tuo pačiu pavadinimu. Kalėdos buvo smagios ir dovanų gavome po porą gerų naminių vilnonių kojinių

 

  Saulio 6 d. atskridom į Lietuvą ir padarėm didelį siurprizą visiems, nes nebuvom pranešę, kad grįžtam namo penkiom dienom. Siurprizas pavyko net labai Per tas kelias dieneles labai daug ką spėjom nuveikti… Ir Jūrmaloje Lyvų akvaparke pasimaudžiau su bratka, Vilniuje pas Gyti brendžio, viskio paskanavom, mažąjį Maironiuką aplankėm, sudalyvavom Ogio gimtadieny, net manikiūro procedūrą pirmą kartą gyvenime "apturėjau".

 

 

  Nepavykusią kelionę į Dominykos respubliką teko pakeisti į Lanzerotės salą Kanarų salyne (Ispanija). Ilgas pasakojimas, kurį pasistengiu aprašyti kitą kartą. Lanzerotėje buvo faina. Apie atostogas taipogi plačiau parašysiu atskirai.

 

  Grįžus iš atostogėlių nusprendėme kraustytis ir gyventi vienu du abu. Radom, persikraustėm ir gyvenam toliau dar geriau

  P.S. Bybex retai naudojamas žargonas žodžiui "sygrįžti" apibrėžti.

Nieko daug nepasakosiu, tiesiog siūlau pažiūrėti santrauką